Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-05-20 |
Teismus su Klaipėdos savivaldybe dėl infrastruktūrai išleistų pinigų ties Statybininkų prospektu statant parduotuvę „Norfa“ pralaimėjusi bendrovė „Rivona“ kreipėsi į Konstitucinį Teismą, o šis priėmė nagrinėti jos skundą.
„Atvira Klaipėda“ rašė, kad „Rivona“ buvo kreipusis į Klaipėdos apygardos teismą prašydama priteisti iš savivaldybės 5,6 mln. eurų kompensaciją. Pretekstu tokiai bylai buvo tapusi dar 2021-ųjų birželį pasirašyta infrastruktūros sutartis, kurios prireikė dėl minėtosios parduotuvės statybos Gedminų gatvėje.
Pagal šią sutartį, sudarytą vadovaujantis Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymu, „Rivona“ savo lėšomis ir rizika įsipareigojo įrengti šviesoforinę Statybininkų prospekto, Gedminų ir Žardininkų gatvių sankryžą, taip pat suprojektuoti naujas lietaus nuotekų trasas ir pajungti jas į esamus kolektorius bei pagal poreikį rekonstruoti esamus inžinerinius tinklus. Bendrovė aiškino, kad išleido daugiau nei planuota ir dėl to jai turi būti išmokėta kompensacija, bet tiek Klaipėdos, tiek Apeliacinis teismai jos pretenzijas atmetė.
Dabar jau „Rivona“ paprašė Konstitucinio Teismo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata, kad „savivaldybės infrastruktūros plėtros kainų pokyčio riziką prisiima savivaldybės infrastruktūros iniciatorius“.
„Pareiškėjos įsitikinimu, jos teisė į realią kompensaciją nagrinėjamu atveju yra turtinė teisė, patenkanti į Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies apsaugos sritį. Pareiškėja teigia, kad atlikdama darbus ir perduodama jų rezultatą savivaldybei ji sukūrė turtą, kurio vertė ženkliai viršija infrastruktūros plėtros sutartyje nustatytą kompensaciją, o Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostata riboja jos teisę gauti kompensaciją už realiai patirtas išlaidas. Pasak pareiškėjos, nagrinėjamu atveju Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis apima ir de facto nuosavybės paėmimą visuomenės poreikiams (ekspropriaciją), kadangi ji, vykdydama infrastruktūros plėtros sutartyje sulygtus įsipareigojimus, buvo priversta investuoti savo lėšas į viešosios infrastruktūros – savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto – kūrimą, kuris nėra būtinas pareiškėjai, ir neatlygintinai perduoti sukurtą turtą savivaldybei. Pareiškėjos nuomone, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas eliminuoja jos galimybę realiai valdyti savo ūkinės veiklos ekonominę riziką ir lemia ūkinės veiklos subjektų nelygiavertį traktavimą, nes pareiškėja privalo prisiimti net ir tas finansines pasekmes, kurių atsirado dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių ir kurių ji negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti. Pareiškėja tvirtina, kad Įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas netiesioginis draudimas peržiūrėti kompensacijos dydį net ir esant esminiams aplinkybių pasikeitimams sukuria situaciją, kai savivaldybė ne tik neremia visuomenei naudingų ūkinių pastangų, bet ir faktiškai baudžia iniciatorius, nes šie, investavę į viešąją infrastruktūrą, patiria neproporcingus nuostolius“, – rašoma teismo pranešime.
Kas už ką apsukresnis, kas ką krūtai iki galo išdurs?