Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-09 |
Dave Malloy – Lietuvoje dar gana mažai žinomas amerikiečių kompozitorius, dramaturgas ir tekstų autorius, išsiskiriantis eksperimentine muzikinio teatro kalba, kurioje jungiasi šiuolaikinės socialinės temos, a cappella muzika ir netradicinė dramaturgija. Jo miuziklas „Octet“ yra chamber choir formos kūrinys, nagrinėjantis priklausomybių, skaitmeninio pasaulio ir šiuolaikinės žmogaus savivokos temas. Tai istorija apie aštuonis žmones, susitinkančius savipagalbos grupėje ir bandančius susidoroti su įvairiomis priklausomybėmis – nuo socialinių tinklų iki informacijos pertekliaus ir virtualios realybės.
Klaipėdos Vydūno gimnazijos 10m klasė pasirinko ne pažodinį šio kūrinio pastatymą, o savitą interpretaciją – miuziklą „Priklausomi“, kuriame išlaikoma pagrindinė kūrinio idėja, tačiau jai suteikiamas autentiškas balsas ir santykis su nagrinėjamomis temomis. Miuziklas „Priklausomi“ jaunųjų kūrėjų interpretacijoje palieka labai stiprų, vientisą ir emociškai disciplinuotą įspūdį – tai kūrinys, kuriame aiškiai jaučiasi ne tik idėja, bet ir brandžiai suformuota estetika, vidinė tvarka bei pagarba pasirinktai medžiagai.
Visų pirma labai įtaigiai veikia scenografija ir pati erdvė – „Klaipėdos energijos“ Turbinų salė. Tai industrinė, šiurkščios materijos prisodrinta aplinka, kuri tampa ne tik fonu, bet ir savotišku dramaturginiu rezonatoriumi. Aukštos erdvės, techninė atmosfera ir „nešlifuota“ aplinka organiškai sustiprina priklausomybių temą, vidinių būsenų trapumą ir emocinę įtampą.
Labai stipriai išsiskiria titrų sprendimas. Tai, atrodytų, techninė detalė, bet čia ji tampa esmine žiūrovo įtraukimo priemone. Titrai ne tik padeda sekti tekstą – jie iš esmės „atveria“ kūrinį platesnei auditorijai, leidžia nepasimesti tarp kalbos, ritmo ir muzikos. Ypač įdomus meninis sprendimas buvo ekrane rodyti išverstus anglų kalba atliekamų dainų tekstus, o veikėjų dialogus ir monologus palikti lietuvių kalba. Toks pasirinkimas leidžia žiūrovui laisvai sekti veiksmą, neprarandant originalios muzikinės medžiagos skambesio. Tai rodo brandų, beveik profesionalų požiūrį į žiūrovo patirtį – tarsi būtų galvojama ne tik apie atlikimą, bet ir apie recepciją, apie tai, kaip kūrinys bus priimamas. Dar įdomiau tai, kad titrai čia atlieka ne vien informacinę funkciją. Jie tampa dramaturgijos dalimi – padeda sekti Taro kortų simboliką, veikėjų likimų sąsajas bei visame kūrinyje pasikartojančius leitmotyvus. Žinant, kad vertimas buvo bendras anglų kalbos, lietuvių kalbos, muzikos mokytojų ir mokinių darbas, šis sprendimas atrodo dar įspūdingesnis. Tai puikus pavyzdys, kaip kolektyvinis kūrybinis procesas gali tapti ne papildomu elementu, o svarbia spektaklio struktūros dalimi.
Muzikinė dalis, a capella dainavimas, veikia kaip emocinis stuburas. Jaučiasi ne tik tikslumas, bet ir stipri susiklausymo kultūra – gebėjimas kvėpuoti kaip vienam organizmui, išlaikant harmoniją, bet kartu leidžiant atsirasti skilimams, kurie dramaturgiškai labai svarbūs. Tai gyvas, pulsuojantis garsinis audinys, kuriame nuolat egzistuoja įtampa tarp kontrolės ir jos praradimo.
Sceninis įvaizdis sąmoningai kasdienis – neperkrautas ir natūralus, leidžiantis išryškėti tekstui, balsui ir emocinei įtampai. Veikėjai atrodo kaip žmonės, kuriuos galima sutikti gatvėje, mokykloje ar viešajame transporte. Toks pasirinkimas dar labiau sustiprina pagrindinę kūrinio mintį: priklausomybės nėra kažkur toli ar tik kraštutinėse situacijose – jos egzistuoja šalia mūsų, tarp labai skirtingų ir labai paprastų žmonių. Dėl to visas kūrinys įgauna beveik dokumentinį artumą – jis ne distancijuoja, o priartina.
Labai svarbu ir tai, kad išlaikytas kalbos autentiškumas, necenzūruojant šiurkštesnių išraiškų. Tai suteikia kūriniui socialinio tikrumo ir kasdienybės pulsą, kuris kartais yra nepatogus, bet būtent todėl – tikras. Tokie sprendimai rodo pasitikėjimą tiek medžiaga, tiek žiūrovu.
Ir čia labai svarbu aiškiai įvardyti kūrybinį stuburą: režisierė konsultantė Vida Narveišytė, klasės vadovė ir muzikos mokytoja Ingrida Bertulienė bei kūrybos konsultantė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija Bručkienė akivaizdžiai yra šio pastatymo atraminės figūros. Jų darbas čia jaučiamas ne kaip formalus „priežiūros“ vaidmuo, o kaip kryptingas, labai tiksliai suvaldytas kūrybinis procesas. Tai trys skirtingos, bet tarpusavyje susiderinusios jėgos, kurios leido mokinių idėjai išaugti į struktūriškai tvirtą, estetiškai nuoseklų ir emociškai paveikų miuziklą.
Džiaugiuosi, kad atsiranda karta, kuri pagaliau imasi tokių „nepatogių“, bet visiems artimų temų. Apie priklausomybes dažnai kalbėti sunku, nes tai balansuoja tarp tabu, moralizavimo ir asmeninės patirties. Tai, kad šią temą prisiima būtent jauni žmonės, suteikia visam pastatymui dar vieną sluoksnį – jis tampa ne tik apie priklausomybes, bet ir apie drąsą jas įvardyti. Dar svarbiau, kad ši karta nesirenka lengviausio kelio. Vietoj saugių, nuspėjamų ar banalių temų ji renkasi kalbėti apie tai, kas sudėtinga, prieštaringa ir kartais nepatogu net pačiam žiūrovui.
Miuziklas „Priklausomi“ palieka labai artikuliuoto, sąmoningo ir estetiškai nuoseklaus pastatymo įspūdį. Tai kūrinys, kuriame visi elementai – erdvė, garsas, tekstas, titrai, vaidyba ir kūrybinė kryptis – veikia kaip vientisa sistema. Ir būtent tas vientisumas sukuria stipriausią efektą: jausmą, kad žiūrovas mato ne fragmentus, o tikrai išgyventą, sąžiningą ir paveikią visumą.
Parašykite komentarą