Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-10-26 |
Aktorius ir komikas Gediminas Povilavičius – vienas iš „Memel Comedy Co“ įkūrėjų, prieš beveik dvejus metus Klaipėdoje pradėjęs formuoti „stand-up“ sceną. Šiandien jo organizuojami renginiai sutraukia ne tik patyrusius komikus, bet ir pirmą kartą scenoje išbandyti save norinčius klaipėdiečius.
G. Povilavičius pasidalino mintimis apie humoro ribas, uostamiesčio publiką bei kūrybinį procesą.
Kaip atradote „stand-up“ komediją?
Aš nebuvau visada didelis fanas, kartais pažiūrėdavau kokį solo pasirodymą, dažniausiai užsienio komikų. Klaipėdoje keli žmonės suorganizavo pirmą atvirą mikrofoną, kur ne tik komikai, bet šiaip žmonės iš gatvės galėjo pajuokauti. Man kolegė atsiuntė tą renginį. Dar aktorinių studijų laikais, antrame kurse, mes turėjome scenos kalbos egzaminą, kur reikėjo pasakoti kažką juokingo, bet ten buvo ne „stand-up’as“, o šiaip humoreskas, anekdotai. Aš galvojau, kad nenoriu, ir parašiau „stand-up’ą“. Man tas egzaminas labai gerai pasisekė. Ir kai pamačiau tą renginį, jau buvo praėję kokie penkeri metai po to egzamino antrame kurse. Tas renginys dar tada buvo organizuojamas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC), labai blogu pavadinimu „KKKComedy“ (KKK dažniausiai siejamas su Kukluksklanu – autor. past.). Tai labai rasistiniame renginyje sudalyvavau ir man visai puikiai sekėsi. Ten taip pat susipažinau su Tomu Bumblausku, su kuriuo ir esame „Memel Comedy“ įkūrėjai. Taip viskas ir išsisuko – tiesiog nuėjau į atvirą mikrofoną, gerai pasirodžiau, o kitą jau pats organizavau ir vedžiau.
Antrasis renginys iškart ir buvo „Memel Comedy Co“?
Gal trečias ar ketvirtas jau buvo „Memel Comedy“. Pirmam startą davė KKKC, ačiū jiems. Jie labai greitai viską darė, labai norėjo, tik neapgalvojo pavadinimo „KKKComedy“. Taip jie nukreipė kryptį, apie ką juokausi. Tad jų trečias ar ketvirtas renginys jau buvo „Memel Comedy“.
Kodėl jūs nusprendėte organizuoti savo renginius, o ne „KKKComedy“?
KKKC tiesiog viską darė greitai. Šiaip įdomu, ką užsieniečiai galvoja, kai pamato „KKK Centre“. Tai mes tada įkūrėme savo „Memel Comedy“. Mes matėme, kad Klaipėdoje yra poreikis, labai daug žmonių lankosi. Pirmasis renginys buvo nemokamas, buvo sausakimša. Antrasis kainavo gal penkis eurus ir vėl buvo sausakimša. Ir tada pastebėjome, kad reikia, kad yra žmonių, kas nori lipti į sceną ir yra žmonių, kas nori klausyti. Tad sugalvojome, kad reikia kažką pabandyti padaryti.
Ar „stand-up“ atmosfera Klaipėdoje skiriasi nuo kitų miestų, pavyzdžiui, Vilniaus?
Taip. Net ir tame pačiame Vilniuje labai priklauso, kas organizuoja ir kokiose vietose. Šiaip klaipėdiečiai yra labai gera publika. Nenoriu nieko čia girti per daug, bet tikrai klaipėdiečiai yra labai palaikanti publika. Vilniuje su tam tikrais juokeliais nepraslystum, kur praslysti Klaipėdoje. Ir net kai į Klaipėdą atvažiuoja komikai iš Vilniaus ar Kauno, jie sako, kad labai faina, bet gal net per lengva. Nes kai tu ateini į atviro mikrofono renginį, tu tikriniesi bajerius.
Ir komikai sako: „Labai faina, bet ar aš pasitikrinau, nes per lengva Klaipėdos publika.“ Kiek teko su kitais komikais kalbėti, ne tik su tais, kas pas mus ateina į atvirus mikrofonus, irgi sako, kad labai gerai priima ne tik atviruose mikrofonuose, bet ir šiaip kituose komedijos renginiuose.
Ar yra specifinių temų, kurios ypač patinka klaipėdiečiams?
Aišku. Žmonėms labiau patinka tai, kas jiems yra artimiau, pavyzdžiui, jūra ar kokia Klaipėdos demografija. Taip visada yra, net kai tenka pasirodyti kituose miestuose. Jeigu pasakai kažką apie tą miestą, ypač jeigu yra mažesnis miestas. Bet kalbant apie Klaipėdos išskirtinumą, tai pas mus nėra tiek daug komikų. Tai kai yra toks mažesnis ratas, bendruomenė yra labai jauki. Norėtume, aišku, jos didesnės, norėtume, kad daugiau žmonių liptų į atvirus mikrofonus, nors yra nedrąsu, baisu. Tad yra tas bendruomenės jaukumas, mažumas ir kai atvažiuoja iš Vilniaus sako: „Jūs labai draugiški.“
Ar Klaipėdos bendruomenė auga, ar daugėja norinčių lipti į sceną?
Įvairiai. Ateina skirtingi žmonės. Kažkas nori tiesiog pasibandyti, turi tokį tikslą gyvenime, kažkas nori dirbti su savo scenos, viešojo kalbėjimo baime ir nebūtinai nori tapti komiku. Kiti lipa, nes tiesiog smagu, o kiti nori tapti komikais. Tai tų žmonių atsiranda. Kas yra šiek tiek liūdna, kad kiti pabando, jiems pradeda visai neblogai sektis ir jie išvažiuoja į Vilnių. Tad blogai, kad mes labai daug komikų eksportuojame. Mes esame juokingus, fainus komikus išeksportavę į Vilnių ir dar kartais jie grįžta, pasirodo. Tai auga bendruomenė, visada atsiranda kažkas naujo. Ateina vienas žmogus, pasikviečia draugą, tada tas draugas jau nori pasibandyti. Tai aš manau, kad tikrai yra, kas gali ir nori „stand-up’inti“. Ir norėtume dar daugiau žmonių.
Ar manote, kad komedijoje turėtų būti daugiau ribų?
Aš manau, kad tokių aiškių ribų nereikėtų. Man atrodo, kad labai sveika kartais paimti tas temas, kurios yra nepatogios. Nes vis tiek komikas kažkiek turi nagrinėti tas nepatogias temas. Tuo komedija ir faina, kad ant scenos mes laisvai kalbame apie tai, ką kartais kiti kalbėtų tik draugų rate ir juokautų. Tikrai daug žmonių savam rate labai juodai juokauja. Tad komedija tai šiek tiek iškelia į viešumą. Aš manau, kad yra laikas. Pavyzdžiui, jeigu šiandien būtų prasidėjęs karas Ukrainoje, aš nemanau, kad būtų galima apie tai juokauti. Bet kai praeis daug laiko, manau, bus galima. Net atsimenu, yra tokia istorija, kad kai prasidėjo „stand-up“ komedija, kaip tik vyko Vietnamo karas ir suiminėdavo komikus, nors jie juokavo, nes juokas padeda išgyventi, susigyventi su tam tikromis bėdomis ir problemomis. Tai aš manau, kad pirma tai yra laikas. Ant karštų geriau gal nejuokauti tam tikra tema.
Dėl ribų, man atrodo, tiesiog yra pozicija, ir visi komikai tą patį kartoja, kad geriau jau juokis iš to, kas yra virš tavęs, negu žemiau tavęs. Tai aš manau, kad tiek komikui, tiek visuomenei tokią ribą nubrėžti yra geriausia.
Man atrodo, kad patyčios iš vaikų yra riba. Vaikai dar gali sąmoningai nesuprasti, tačiau jie mato daug turinio internete, kuris neturėtų būti jiems pasiekiamas, bet yra pasiekiamas. Tad esminis dalykas yra laikas, o riba – nesityčioti iš vaikų ir iš tų, kas negali priimti humoro. Jeigu žmogus serga tam tikromis psichologinėmis ligomis ir dėl to negali suprasti humoro. Bet šiaip taisyklė – kirsk aukštesniam ir didesniam už save.
Ar yra temų, kurios tau yra pernelyg atsibodusios?
Taip, yra. Daug komikų kalba apie santykius. Tai ta tema, apie kurią pjeses rašė graikų laikais ir dabar rašo. Dar yra lytiniai santykiai, seksas. Gal tiesiog ne mano skonis. Taip pat vyrų ir moterų skirtumai. Tai tokios temos, apie kurias nesakau, kad negalima juokauti, bet pats stengiuosi jas mažiau naudoti, nes man atrodo, kad taip yra nuskinamas lengvesnis obuolys. Aišku, apie tai galima juokauti, jeigu tai gerai pateiki. Ir Lietuvoje yra labai lengva apie politiką juokauti. Mes turime labai aiškius personažus, kaip koks Žemaitaitis. Lengva apie jį juokauti ir daug kas taip daro. Ir viskas tvarkoje, aš tikrai ne prieš, kad tyčiotųsi iš Žemaitaičio.
Atsibodusios ir metinio trendo temos. Aš nežinau, ar čia galima vesti teatro paralelę, bet sako, kad gera dramaturgija yra ta, kurią tu gali pritaikyti visiems laikams. Pavyzdžiui, kažkas iš komikų kalbėjo apie kokį Maybachą ar Tarzaną, apie tokius popkultūroje išlendančius veikėjus. Tai viskas faina, tiesiog žinok, kad laikas jau baigiasi.
Kur dažniausiai gaunate idėjų juokams?
Labai įvairiai. Kartais būna tiesiog pasiimi temą ir rašai, yra visokių rašymo būdų. Kartais pasigauni kokią keistą mintį ir pradedi ją vystyti, o kartais tiesiog kažkas tau nutinka gyvenime juokingo ar pastebi kitų žmonių gyvenimuose juokingų dalykų. Šiaip visada sveika iš savęs juoktis, iš to, ką pats padarai. Kartais net stengiesi gyvenime pakliūti į kokią specialiai juokingą situaciją.
Kokį patarimą būtumėte norėjęs gauti, kai tik pradėjote komediją?
Aš dar nesijaučiu, kad tą klausimą galiu sau užduoti. Aš komedijoje esu dar tik metus su trupučiu. Aš pirmą kursą baigiau komedijoje. Man dar labai keista, kad mane kaip komiką pristato. Tai patarčiau sau daug rašyti. Man nėra sunku kalbėti, bet su rašymu sunkiau. Ir gal nebijoti. Labai stresavau. Dirbu teatre, su renginiais daug dirbęs, vedęs, bet tiek streso, kaip pirmą kartą lipant, nežinau kada jaučiau.
Gediminai, ačiū, kad formuoji kultūrą Klaipėdoje <3