Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2025-11-11 |
Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje lapkričio 14 d., penktadienį, 17 val., atidaroma fotomenininkės Gretos Šeršniovaitės personalinė fotografijos paroda „Gėlės“.
Autorė pristato pastarųjų metų savo holistinę fotografiją ir keletą video siužetų, iš kurių susideda jautrūs pasakojimai apie gėlių žydėjimą ir nykimą, apie mūsų pačių laikinumą ir neišvengiamai besikartojantį gimimo ir mirties ciklą.

Neįgudusiam meno vertintojui gali atrodyti, kad fotografuoti gėles yra banalu. Pabandykime sugriauti šį stereotipą ir pasižvalgykime po pasaulio vaizduojamosios dailės bei fotografijos lobyną. Ne vieno menininko kūryboje būtent gėlės tapo ikoniškiausiais jų kūrybos darbais.
Vincentas Van Gogas nutapė ne vieną paveikslą su saulėgrąžomis ir irisais, Klodas Mone – 250 paveikslų su vandens lelijomis. Amerikiečių tapytoja Džordžiją O’Kifi (Georgia O’Keeffe) visą pasaulį stebino ir žavėjo stambaus plano gėlių paveikslais, o amerikietė fotomenininkė Imogen Cunningham buvo nepralenkiama botaninės fotografijos virtuozė ir augalų portretistė. Vokiečių fotografas ir skulptorius Karlas Blossfeldtas kūrė augalų makro fotografijas, siekdamas užfiksuoti gamtoje esančių formų tobulumą ir panašumą su plastinėmis meno formomis. Galima vardinti be pabaigos. Kurti augalų ar gėlių portretus gali būti aukščiausio lygio meistrystė, viskas priklauso nuo kūrėjo žvilgsnio perspektyvos.
Fotomenininkės Gretos Šeršniovaitės fotografijų paroda, kuri tiesiog taip ir vadinasi „Gėlės“, tai patvirtina. Ne vienerius metus stebėdama žydėjimo ciklą, Greta meistriškai išgrynino gėlės žiedą kaip objektą iki absoliutaus minimalizmo, sutelkdama dėmesį tik į gėlės žiedo plastinę formą, jos kitimą ir paralelę su žmogaus gyvenimu.
Plačiau apie parodos idėją, apie fotografavimą ir apie profesionaliai kuriamą nebanalų grožį kalbuosi su parodos autore.
Miela Greta, matydama jus tokią smulkutę ir trapią moterį, rankose laikančią fotoaparatą su didžiuliu objektyvu, nepaliauju stebėtis, kodėl jūs pasirinkote tokį sudėtingą ir sunkų (ir tiesiogine to žodžio prasme) raiškos būdą. Jei nežinočiau, kad esate fotografė, manyčiau, kad esate šokėja, balerina, akrobatė, stilistė. Kodėl fotografija? Kaip tai prasidėjo?
Pradžia labai banali: kai tapau mama, norėjau turėti gražių vaiko nuotraukų, nuo tada iš savo rankų nepaleidžiu fotoaparato. O jei rimtai, tai buvo taip seniai, kad jau ir dukra užaugo (juokiasi). Fotografuoju profesionaliai nuo 2006 metų, esu sukūrusi ne vieną asmeninį, poros ar šeimos portretą. Išbandžiau save visuose fotografijos žanruose.
Atrodytų, kad paprasta nufotografuoti gėlę, juk ji tokia graži. Dabar pilnas eteris nuostabiausių gėlių nuotraukų, bet taip nedaug gėlių portretų. Žiūrėdama į Jūsų gėlių atvaizdus nevalingai pagalvojau apie akto fotografiją: ne kiekvienas meistras fotografuodamas žmogaus kūną sukuria meną, nes tai labai sudėtinga sritis. Neįgudusių meistrų aktų fotografijos kartais balansuoja ant kičo ar pornografijos ribos. Jūsų kuriamos gėlių nuotraukos yra tarsi tobuli gėlių aktai, išgyninti ir apnuoginti, tyri ir gražūs. Jūs kuriate tikrąjį grožį. Dabar tam jau reikia drąsos.
Teisingas sugretinimas: žmogaus aktas ir gėles portretas. Labai panašu. Gėlių portretai atėjo nuosekliai iš mano kuriamos holistinės fotografijos. Jūs pati esate mano dviejų personalinių parodų kuratorė. Šiai parodai ruošiausi trejus metus, nes kiekvienos gėlės portretui reikėjo išlaukti tinkamos akimirkos: sulaukti, kol ji pražys arba atvirkščiai – įamžinti jos nykimą. Tai natūralūs gamtos procesai. Mano paroda „Gėlės“ būtent ir kalba apie tai – tikrasis grožis slypi laikinume. Spalvose, formose, šešėliuose gėlės tampa tiltu, jungiančiu žmogaus vidų ir aplinką. Gėlės portretas – tai aktas, kuris manifestuoja drąsą. Mano ir gėlės drąsa susilieja į tandemą, ir tuomet fotografuoti gėles – tai ne banalybė. Tai jautrumo ir stiprybės dialogas, tylus, bet galingas liudijimas, kad grožio fiksavimas gali būti iššūkis. Ir aš jį priimu.
Mokote kitus fotografuoti, dėstote fotografijos meistrystę Klaipėdos technologijų mokymo centre, organizuojate ir vedate fotomeistriškumo kursus. Ar kada nors anksčiau galvojote apie pedagogo profesiją?

Niekada nesakyk niekada (juokiasi). Jau daugiau nei penkerius metus esu fotografo profesijos mokytoja Klaipėdos technologijų mokymo centre. Esu išleidusi ne vieną fotografų grupę. Organizuoju fotografijos mokymus suaugusiems, jų metu esu parengusi per šimtą fotografų mėgėjų. Prisipažinsiu, jau seniau kildavo minčių, kad kada nors norėčiau pabandyti mokyti fotografijos, bet vis atidėliodavau: dar ne dabar, gal kada vėliau, kai išeisiu į pensiją. Bet tai ėmė ir atsitiko dabar. Esu be galo dėkinga Klaipėdos technologijų mokymo centro direktorei Violetai Petrušienei už tai, kad pakvietė mane mokytojauti. Dabar esu ten, kur ir turėčiau būti.
Fotografijos dabar visur labai daug: vaizdų lavina užgriūva vos paspaudus telefono mygtuką. Mus gali klaidinti, kad fotomeną sugeba kurti bet kas. Kur ta riba tarp mėgėjiškumo, amato ir meno?
Kasdieniniame gyvenime mus nuolatos lydi fotografija. Kas skiria fotografą mėgėją nuo profesionalo? Mėgėjas fiksuoja impulsyviai: gražu ir spaudžiu mygtuką, dar ir dar. O profesionalo įamžinta akimirka gimsta tik iš didelio pasiruošimo, gebėjimo profesionaliai pamatyti ir pagauti tą lemtingą momentą, vienintelį ir nepakartojamą. TOS akimirkos reikia išlaukti, ją pajausti ir pagauti. Čia jau meistrystė.
Kur iškeliauja Jūsų gėlių portretai, kas yra jų adresatas?
Ne vienas gėlių portretas jau puošia mano klientų namus, arba visokiausiomis progomis aš mielai juos dovanoju savo draugams. Noriu, kad mano fotografuojamos gėlės žydėtų amžinai ir skleistų grožį, suteiktų namams jaukumo, juos papuoštų.
Miela Greta, o dabar šiek tiek apie save. Kas esate Jūs? Kas padeda išsilaikyti fotografijos rinkoje – dabar tai taip populiaru, madinga tapo turėti savo asmeninį fotografą, kuris fiksuotų svarbiausius gyvenimo momentus. Kaip atlaikote tokią konkurenciją?
Norėdamas būti ant bangos savo profesijoje, turi nuolatos mokytis, būti smalsus. Aš tokia ir esu – nenustygstu vietoje. Save vadinu fotografe – chameleone. Esu drąsi ir nebijau išbandyti ar išmokti kažko naujo. Mokausi iš kolegų, dalyvauju tarptautiniuose simpoziumuose. Esu be galo dėkinga savo kolegoms Gediminui ir Joranui – kartu dalyvavome projekte „Kintantis miestas”. Tai labai įdomi patirtis.
Neseniai pusbrolis padovanojo analoginį fotoaparatą, po to kolega Joranas Bružinskas padovanojo dar vieną. Bendradarbis Gediminas Juška neseniai atnešė visą krūvą fotojuostelių. Viską reikia išbandyti ir vėl iš naujo mokytis.
Savo parodoje „Gėlės“ rodau gėlių portretus, sukurtus senuoju analoginiu būdu.
Kad būtų geras profesionalas, kūrėjas turi turėti hobį, tiesiogiai nesurištą su jo profesiją. Laisvalaikiu mielai minu dviratį, iriuosi irklente, žaidžiu skvošą, lankau sporto klubą, skaitau knygas, grybauju ir dar yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau išbandyti. Mano planai: įsigyti dar vieną fotoaparatą, dažniau keliauti, aplankyti daugiau parodų, pasisemti įkvėpimo, idėjų. Pati didžiausia svajonė – įsteigti privačią fotomokyklą.
Parodos reklaminiam skelbimui pasirinkote nepaprastai gražią savo nuotrauką. Žinau, kad po ja slepiasi įdomi istorija. Papasakokite ją.

Gali atrodyti keista, kad kalbėdama apie gėlės laikinumą, pati su juo susitapatinu. Plakatui pasirinkau savo nuotrauką, darytą, kai man buvo trisdešimt plius. Graži, sėkminga fotografė, jauna mama, dirbanti Klaipėdos senamiestyje nuosavoje fotostudijoje. Laikas bėga, viskas keičiasi.
Ši nuotrauka buvo iškabinta mano fotostudijos lange Klaipėdoje. Langą kažkas išdaužė, kai aš jau gyvenau ir dirbau Vilniuje. Numestą portretą rado pro šalį ėjusi kaimynė. Ji išsaugojo tą nuotrauką ir po šešerių metų, kai vėl sugrįžau į Klaipėdą, atidavė man. Aš jau buvau nebe ta, bet sustabdyta akimirka ir išsaugotas vaizdas – tai mano istorija. Tebūnie tai maža intriga: paroda apie gėles, o plakate – ne gėlės.
Parodos plakate – pati gražiausia gėlė – moteris…
Paroda „Gėlės“ Meno bibliotekoje veiks iki gruodžio 1 dienos.
Parašykite komentarą