Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekoje fleitos skambesiu ketvirtadienio vakarą pirmą kartą pasitikta Gerdos Jankevičiūtės knyga „Ten kur mano būta…“. Knyga, kurioje poetė „nusirengia nuogai“.

„Ten kur mano būta…“ jau yra aštuntoji autorės sukurta poezijos knyga (rašyti G. Jankevičiūtė pradėjo 2008-aisiais). Pasak autorės, ši knyga yra visai kitokia nei ankstesni leidiniai.

Samantos Malakauskaitės nuotr.

„Aš dirbu visą laiką kažko bijodama, o dabar nieko neklausiusi, neklaususi, kaip aš ir rašau, nusirengsiu nuogai. Ir buvo tokių kritikų, kurie kritikavo, bet be nuogumo poezija neišeina. Tai, kai tai pajutau, ta knyga daug geresnė buvo ir yra“, – atviravo poetė.

„Poezijoj tikrai atsiskleidžia jautri siela, ieškanti ir giliai besiremianti, tiesiog visom savo šaknim įaugusi, į lietuvišką kultūrą“, – taip apie pristatomos poezijos knygos turinį sufleravo renginio moderatorė Asta Balčiūnienė.

Ji susirinkusiuosius kvietė paieškoti koordinačių susikirtimo taško, taip atskleisdama ir knygos pavadinimo reikšmę: „Ten – vieta, būta – laikas, susikerta štai ta koordinatė, ir žmogus. Tame susikirtime – žmogus.“

Šioje autorės knygoje dažniausiai vyraujantis lyrinis „aš“ yra moteris.

„Čia ta moteris ne tik ta žemiškoji, bet ji yra ir meilės, ir svajos, ir vilties įsikūnijimas. Ji ne šiaip moteris, ji – likimo deivė“, – taip G. Jankevičiūtės knygoje vyraujantį moters paveikslą pristatė renginio moderatorė.

Kartu su moters paveikslu knygos „Ten kur mano būta…“ turinyje stipriai atsiskleidžia ir gimtinės reikšmė.

„Gimtinė – tai esu aš, aš be jos – niekas visiškai“, – susigraudinusi tarė poetė.

Ši knyga pasižymi ir ryškiais pasaulio vaizdiniais. Knygoje piešiami paveikslai priverčia atkreipti dėmesį tiek į smulkmenas, tiek į pačius didžiausius dalykus, kuriuos kasdieniame gyvenime pametame ir visai nebepastebime. Dėl tokios knygos turinio ypatybės buvo labai svarbu sukurti tinkamą viršelio vaizdą.

Samantos Malakauskaitės nuotr.

Jo kūrėja dailininkė Zita Mazaliauskaitė pasakojo, jog pavaizdavo sprogstančią sakurą, simbolizuojančią šiemet vėlai atėjusį pavasarį, paprastumą ir grožį. Lėtai besiskleidžiančius sakurų pumpurus dailininkė sieja su minčių, jų sekos dėliojimu knygoje, kurią „kai pradedi skaityti, nesinori ir užversti“.

„Įdomus paradoksas – Gerda pradėjo kurti būdama brandi moteris, bet, kaip matote, niekaip su ja nepavyktų tapatinti kokių nors labai brandžių dalykų, tarkim, rudens. Pavasaris. Gerda pati yra pavasaris“ – taip rašytoją apibūdino A. Balčiūnienė.