Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-14 |
Vilniaus krašto dvarininkas, 1846 m. gimęs Rusijos imperijoje Geranainių dvare Ignotas Karolis Korvin-Milevskis (lenk. Ignacy Korwin-Milewski) tapo garsiu lenkų meno kolekcionieriumi ir mecenatu, fotografijos ir kelionių mėgėju.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje jis aktyviai veikė Vilniuje kaip publicistas ir visuomeninės santvarkos teoretikas. Dėl Rusijos imperijai palankių pažiūrų (pvz. siūlė vietos bajorijai integruotis į Rusijos imperinį valdymą) buvo kritikuojamas ir nepriimamas atgimstančios tautinės Lenkijos idėjos apologetų iš Rusijos priespaudą kentėjusių Lenkijos karalystės ir buvusių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemių. Šį priešiškumą jis jautė ir atsitraukęs nuo aktyvių politinių svarstymų, reziduodamas Varšuvoje, Krokuvoje ar Lvove. Tuo metu jo veikla siejosi su lenkų dailės meistrų mecenavimu ir, ieškant galimybių savo meno kūrinių kolekcijos reprezentavimui, jam teko persikelti į pietinį Austrijos-Vengrijos imperijos pakraštį, prie Adrijos jūros.
Mums Ignotas Krovin-Milevskis įdomus būtent iš jūrinės pusės. Dėl vieno egzotiškai svarbaus fakto. Jis 1897 m. su nuosava jachta „Litwa“ surengė jūrinę ekspediciją iš Baltijos jūros į Baltąją jūrą už šiaurės poliarinio rato.
1895 m. I. Korvin-Milevskis, Austrijos-Vengrijos karinio jūrų laivyno imperatoriškosios ir karališkosios jachtų flotilės (vok. Kaiserlich und königlich Yachtgeschwader, KuK.Y.G.) narys, iš draugo erchercogo Karolio Stepono Habsburgiečio nusipirko burinę garinę jachtą „Christa“ ir pervadino ją į „Litwa“. Pavadinimas – nuoroda į jo giminės ryšius su Lietuva ir Vilniumi.
Grafas Ignotas įsikūrė Adrijos jūros Istrijos pusiasalio pakrantėje. Pulos uoste, kuriame bazavosi ir Austrijos-Vengrijos karinis jūrų laivynas, švartavosi jachta „Litwa“. 20 jūrmylių atstumu į šiaurės vakarus, priešais Rovinjo miestelį esančioje nuosavoje Šv. Kotrynos saloje, ten pastatytuose rūmuose, vietą atrado grafo dailės kūrinių kolekcija.
Informacijos ir istorinių duomenų trūkumas apie šią jachtą intriguojančiu pavadinimu ir paskatino rašyti šį tekstą. Apie jos egzistavimą liudijimų išliko Gdansko nacionaliniame jūrų muziejuje, kuriame galima pamatyti laivo varpą su užrašu „Litwa“ ir laivo vėliavėlę (gairelę).
Lietuvos jūrų muziejaus rinkinį neseniai papildė atvirlaiškis su jachtos „Litwa“ rekvizitais ir ranka vokiečių kalba rašytu grafo I. Korvin-Milevskio pranešimu. Buvo smalsu įdėmiau pasidomėti grafo gyvenimo istorija ir jachtos „Litwa“ kelionėmis.
Grafas
Ignotas, kilęs iš turtingos Ašmenos apylinkių (Gardino sritis) giminės, geriausiai žinomas kaip žymiausių modernios Lenkijos dailės kūrinių kolekcionierius. Išsilavinimą jis įgijo Vakarų Europoje – Paryžiuje ir Miunchene. Baigęs Miuncheno vaizduojamojo meno akademiją dailininku netapo, tačiau studijų patirtis leido sukaupti viena didžiausių ir brangiausių modernėjančios Lenkijos vaizduojamojo meno kolekcijų.
Sėkmingai valdomas didžiulis paveldėtas turtas, pažintys dailininkų bendruomenėje ir mecenatystės veikla padėjo suformuoti kolekcijos pagrindą iš dabar ypatingai vertinamų lenkų tapytojų – Jano Matejko, Aleksandro Gierymskio, Juzefo Chelmonskio, Stanislovo Vitkevičiaus, Juzefo Pankevičiaus, Vladislavo Czachorskio, Vincento Vadzinovskio ir kitų – darbų.
XIX a. pabaigoje konservatyvių pažiūrų, palankumą carizmui deklaravusį I. Korviną-Malevskį tautinės Lenkijos kūrėjai inteligentai vertino kaip lengvabūdį turtuolį, nepritampantį prie dievobaimingos ir patriotinės Lenkijos vizijos.
Iki dailės studijų ir pažinties su lenkų dailininkais pats Ignotas priešiškai žiūrėjo į visą kas lenkiška ir laikė save lietuviu. Kurį laiką gyveno Vilniuje.
1882–1894 m. Vilniuje jam priklausė Ignoto Korvin-Milevskio rūmai, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos rašytojų sąjunga. Ignotas gyveno spalvingą gyvenimą, kuriame netrūko kelionių, meilužių ir skandalų. Su mamos pagalba iš popiežiaus nusipirko grafo titulą, o jam sukurtame Korwin herbe devizas skelbė: „Nepaisant visko“.
1892 m. mamai Veronikai Korvin-Milevskai mirus, sūnus Vilniaus Rasų kapinėse pastatė masyvų antkapį. Sūnaus ir mamos stiprų emocinį ryšį liudija faktas, kad po mirties Ignoto Korvin-Milevskio širdis buvo palaidota mamos kape.
Po motinos mirties Ignotas atitolo nuo gimtojo krašto. Ideologiniai nesutarimai su tautinio lenkų judėjimo atstovais prisidėjo prie išsikraustymo į Austrijos-Vengrijos imperiją. Galicijos regione jis tikėjosi rasti vietą savo meno kolekcijai, kuri turėjo tapti viešai prieinama, nes didžiuosiuose regiono miestuose (Krokuvoje ir Lvove) pritarimo tam nesulaukta.
Praradęs viltį Ignotas 1899 m. iš Austrijos-Vengrijos erchercogo Karolio Stepono Habsburgiečio įsigijo nedidelę Šv. Kotrynos salą Adrijos jūroje (dabar Kroatija), joje pasistatė rūmus, kur ir perkėlė paveikslų kolekciją. Sala priklausė jam iki mirties.
XX a. pradžioje grafas daugiau laiko praleisdavo gimtajame krašte. 1906 m. I. Korvin-Milevskis Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčioje vedė Janiną Sofiją Umiastovską, visgi bevaikė santuoka po kelių metų iširo. Prasidėjo teisminiai procesai ir turto areštai. Negana to, po Pirmojo pasaulinio karo grafo žemės valdos ir nekilnojamas turtas buv. Rusijos imperijoje buvo prarasti. 1922 m. Vilniuje jį ištiko insultas, smarkiai paveikęs sveikatą.
Paskutinius gyvenimo metus Ignotas Korvin-Milevskis praleido Šv. Kotrynos saloje. 1926 m. birželio 8 d. jis įsivaikino savo sesers anūką Stanislovą Feliksą Lipkovskį, kurį pavertė savo įpėdiniu. Grafas mirė 1926 m. spalio 16 d. Pulos ligoninėje, palaidotas Rovinjo miestelio, esančio greta Šv. Kotrynos salos, kapinėse.
Elitinis jachtklubas ir jachta su karo laivo statusu
Austrijos-Vengrijos Karinio jūrų laivyno imperatoriškoji ir karališkoji jachtų flotilė (jachtklubas) buvo įkurta 1891 m. rugpjūčio 1 d. Puloje (dabar Kroatija) kaip imperatoriui Karoliui Pranciškui Juozapui I pavaldi organizacija. Tikslas – reprezentuoti Austrijos-Vengrijos karinį jūrų laivyną, skatinti burlaivių ir garlaivių sportinę veiklą, lavinti buriuotojus, tobulinti laivų statybą, skleisti meilę jūreivystei ir prisidėti prie mokslinio pažinimo (Puloje veikė 1869 m. įkurtas Hidrografijos institutas). Flotilė buvo klubas, kuriam priklausė šalies aristokratijos elitas (pvz. karinėje jūrų tarnyboje pasižymėję erchercogai Karolis Steponas ir Pranciškus Ferdinandas). Flotilės nariai laivų savininkai propagavo burinių ir garinių jachtų lenktynes (regatas) ir keliones jachtomis. 1900 m. jachtklubo narių buvo 264. 1916 m. įkūrus Austrijos-Vengrijos jachtklubą flotilė tapo jo dalimi, o nustojo egzistuoti Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, žlugus imperijai.
1884 m. Škotijos Glazgo miesto „Glen Yard“ laivų statykloje buvo pastatyta garinė vieno sraigto škuna metaliniu korpusu. Ji pavadinta – „Carmen“. 35 metrų ilgio, 6 metrų pločio ir 3,5 metrų grimzlės garinis burlaivis 1893 m. su nauju „Christa“ vardu papildė erchercogo Karolio Stepono flotilę. 1895 m. laivas atiteko grafui iš Geranainių.
Kadangi I. Korvin-Milevskis buvo priėmęs Austrijos-Vengrijos pilietybę, kaip ir kitiems flotilės laivams, jachtai „Litwa“ priklausė Austrijos-Vengrijos karinio laivo statusas, kuris suteikė ne tik prestižo ir privilegijų užsienio uostuose, bet ir pareigą karo metu skirti jachtą valstybės reikmėms.
Plaukiodami jachtų flotilės laivais būsimi jūrų karininkai galėjo atlikti jūrinę praktiką. Žinoma, kad jachtoje „Litwa“ jūrinę praktiką atlikdavo lenkų karininkai, tarnavę Austrijos-Vengrijos kariniame jūrų laivyne.
207 t vandentalpos dviejų stiebų garinė jachta „Litwa“ daugiausia plaukiojo po Viduržemio jūrą, užsukdama į Egiptą, Graikiją ir Italiją.
Kelionė
1897 m. navigacinio sezono pradžioje jachta „Litwa“ atplaukė į Gdanską, kur jos įgulą papildė jauni lenkų buriuotojai, vėliau sudarę Lenkijos buriuotojų sąjungos branduolį. Išplaukus iš Gdansko ir aplenkus visą Skandinavijos pusiasalį, jachta „Litwa“ 23 dienas plaukė atšiauriais Barenco ir Baltosios jūros vandenimis, kol pasiekė Archangelską. Visa navigacija truko penkis mėnesius, buvo nuplaukta 5610 jūrmylių ir aplankytos 48 inkaravietės.
Ekspedicija į Archangelską dokumentuota 120 vnt. fotografijų albume, kuris 2024 m. aukcione parduotas už beveik 8000 eurų.
Albumo fotografijos mus veda kelionės maršrutu pro Vizbį (Gotlando salos sostinė Baltijos jūroje), Bergeną (Norvegija), Norvegijos fiordus (Norvegijos jūros pakrantėmis), Barenco jūrą ir šiauriausią Europos tašką Nordkapą (nor. Nordkapp). Ir toliau Arkties vandenynu – Kolos pusiasalio pakraščiais į Baltąją jūrą, Solovkų salas Onegos įlankoje iki Archangelsko. Nuotraukose matomi lankyti uostai, pakrančių gamta, laivo įgula ir atšiaurių kraštų kultūros bruožai. Pavyzdžiui, užfiksuota: garsusis Solovkų vienuolynas, vėliau virtęs koncentracijos stovykla; samojedų – šiaurės vakarų Sibiro etninės grupės – atstovai, keliose fotografijose ir pats I. Korvinas-Milevskis.
Šios kelionės įspūdžius I. Korvinas-Milevskis aprašė 1898 m. dienoraščio formatu Paryžiuje (prancūzų kalba) išleistoje knygoje „23 dienos Arkties vandenyne ir Baltojoje jūroje. Ketvirtoji jachtos „Litwa“ kelionė“. Joje kelionės istorija grafo rašoma nuo tos dienos, kai jachta kirto Šiaurės poliarinį ratą iš pietų į šiaurę, ir baigiama, kai jachta grįžtama iš poliarinio rato į pietus.
Pateikiamose trumpose ištraukose galime pajausti I. Korvin-Milevskio rašymo stilių – vaizdingi gamtos ir aplinkos aprašymai persimaišo su tiesmuku aristokratišku vietos kultūros vertinimu. Laisvo (neredaguoto) vertimo ištraukoje aprašomos pirmoji ir paskutinė kelionės už poliarinio rato dienos:
LIEPOS 24 d. Rytas gražus ir šiek tiek šiltesnis, bet poliarinis ratas, kurį kirtome auštant, vis dar tvirtai laikosi; horizonte stūkso sniegu padengti kalnai, o oras šaltas. „Litwa“ inkaruojasi Bodėje, kur turime pasikrauti anglių. Pirmiausia sustojame pašte, kur mums nieko nėra; tada telegrafe, iš kur siunčiame pranešimą savo draugui, kapitonui de P…, kuris vadovauja „Ciklopui“ Chanijoje [miestas Kretoje]. Telegrafininkas, geras norvegas, nustebęs, nes iki šiol niekada nebuvo siuntęs pranešimų. Pranešime buvo parašyta Chanija–Kreta. Pasikasęs galvą ir pavartęs tris riebias knygas, norvegas sako, kad taikys Graikijos tarifą; mes protestavome, pabrėždami, kad Kreta yra Turkijos teritorija ir kad mūsų draugas iš P… ten buvo būtent tam, kad savo patrankomis neleistų jai tapti graikiška. Tačiau norvegas įtarė. O kas, jei tai būtų graikiška? Jis prarastų dvi kronas ir 25 erus. Galiausiai, nors šioje Bodeu šalyje jie akivaizdžiai buvo labai atsilikę nuo laikmečio, senas, aplinkui gulintis atlasas pasitarnavo kaip lemiamas argumentas. Kreta buvo nudažyta raudonai, kaip ir Turkija. Graikija – geltonai. Jis sutiko imti iš mūsų tik 16 kronų, bet tai nesvarbu; jis neatrodė įtikintas. Iš ten nuvykome į „Grand Hotel“ pagrindinėje miesto gatvėje. Norėjome vištienos, litro grietinėlės ir, jei įmanoma, braškių. Tuo pačiu metu užsisakėme automobilį, kad nuvažiuotume į Bodeugardą apžiūrėti kaimelio, kuriame gyveno Philippe-Égalité, vėliau Prancūzijos karaliaus, sūnus.
[…]
RUGPJŪČIO 21 d. Vėl išvykome 8:30 ryto, pačiu gražiausiu įsivaizduojamu oru. Blyškus žydras dangus, perlamutriniai debesys, jūra tarsi skystas sidabras, ant kurio jachtos pėdsakai braižo ilgus, reguliarius sūkurius. Įkvepiame gardžiai gaivų ryto orą ir, kaip labai reikalinga paguoda po Vardõe ir Mehavn siaubų, užuodžiame silpną nupjauto šieno kvapą, eidami pro krantus, kur čia ir ten, kalnų papėdėje, pievos driekiasi iki pat vandens krašto. Pamiršta. Tai per daug gražu. Jokių kaimų, jokių menkių, nieko, tik dangus, jūra ir kalnai po ryškia vidurdienio saule. Šios bjaurios tautos, įsikūrusios tokioje nuostabioje šalyje, šlykštus žuvies troškinys! Tegyvuoja saulėta Norvegija be norvegų, kurie ją mums sugadintų. Ir iš tiesų, kerai vėl prasideda. Pravažiuojame Magno Sund [sąsiaurį], apsuptą aukštų uolų su stačiais šlaitais, panašių į salos, kurioje yra Šiaurės kyšulys, uolas, kurios yra aukštesnės ir staigiai čia, vandenyno pusėje, tada Masó Sund, kur banginiai linksminasi, neria ir vėl išnyra į paviršių. Kapitonas norėtų pamatyti vieną iš arti ir įsako jachtai plačiai apsisukti, tikėdamasis atkirsti vieną iš jų, kuris nėrė į kairę mažiau nei už 1000 metrų. Tačiau banginis pastebėjo manevrą, taip pat pakeitė kursą, ir mes matome jį vėl pasirodantį daug toliau, plaukiant link atviros jūros. Tada atsiveria žavingas siaurų kanalų ir aukštų kalnų, žaliuojančių samanomis, raizginys su nuostabiu ledynu fone. Ledynas leidžiasi į laukinio tarpeklio dugną, iš kurio į jūrą teka upelis: tai vandenyno pakraštyje esantis Šveicarijos kampelis, kurio vaizdingas ir žavingas detales matome stovėdami ant tilto; toliau matome lapių trobeles, kurias, regis, ten pastatė dailininkas. Deja, nebūtų protinga išlipti į krantą ir jas atidžiau apžiūrėti, nes gerieji norvegai čia įkūrė guano fabriką. 3 valandą, praplaukdami per Balfsø sąsiaurį, pamatome Hamerfestą, kur išleidžiame inkarą tolimajame uosto gale, kad pasikrautume pašto ir gėlo vandens. Hamerfesto vanduo, šaltinio vanduo, atgabenamas iš kalnų į krantinę, šalyje pelnytai garsėja reputacija. Fiksuota kaina – aštuoniolika kronų, nepriklausomai nuo paimto kiekio. Pripildome visas talpyklas ir per tą trumpą akimirką pamatome atvykstančius dar tris garlaivius, du iš jų – keleivinius. Baigę darbą, pakeliame inkarą ir išplaukiame į fiordus!
Po ilgos ir sunkios kelionės „Litwa“ vėl grįžo į Europą ir plaukiojo Adrijos jūroje. 1901 m. jachta buvo parduota aristokratui iš Anglijos Morisui Dženksui (angl. Maurice Jenks), kuris 1931–1932 m. ėjo Londono lordo mero pareigas. Nauju pavadinimu „Sea Queen“ burlaivis išplaukė į Sautamptono uostą, o laivų registruose keisdamas savininkus ir pavadinimus figūravo iki 1917 metų.
Grafas Ignotas Karolis Korvin-Milevskis, kurio 180-ąsias gimimo ir 100-ąsias mirimo metines šiemet minime, XIX a. pabaigoje pristatė Lietuvos vardą jūrose. Iki 1918-1923 m. tautinės Lietuvos įsitvirtinimo prie jūros laikotarpio jo gyvenimo istorija liudija sudėtingus geopolitinio virsmo regione procesus.
Šiandien jachtos „Litwa“ egzistavimo faktas gali atrodyti nelogiškas, tačiau ir Lenkijos, ir Lietuvos istorinių žingsnių link jūros naratyvuose užima garbingą vietą.
Daugiau panašių tekstų galima rasti čia.
Tekstų rengimą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė pagal kultūros ir meno kūrėjo stipendijų programą.
Parašykite komentarą