Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2024-05-23 |
Ketvirtadienio vidurdienį, po mišių Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, į Lėbartų kapines iškeliavo urna su sekmadienį mirusios kolegų išskirtine vadinamos klaipėdietės žurnalistės Gražinos Juodytės pelenais.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Pradėdamas mišias brolis Benediktas kreipėsi į Gražiną sakydamas, kad ji ne kartą suteikė jam daug džiaugsmo bei paguodos, atgaivino ir jo, ir kitų bičiulių širdis. Vėliau, sakydamas pamokslą, jis teigė, kad Gražina nepraleido nė vienų sekmadienio mišių šioje bažnyčioje – jei negalėjo būti fiziškai, būdavo čia dvasiškai, melsdamasi.
„Mūsų draugystė nebuvo fragmentiška. Abu buvome gėlių vaikai ir ji yra paskutinė mano pažinota hipė, kurią laidojame. Jos gyvenimas nebuvo lengvas, bet ji sugebėjo ištransliuoti dievo meilę ir grožį. Ji visada ir visur buvo kitokia, tikra“, – kalbėjo dvasininkas ir pakvietė žodį tarti buvusį dienraščių „Tarybinė Klaipėda“ ir „Klaipėda“, kuriuose dirbo Gražina, redaktorių Antaną Stanevičių.
Pastarasis teigė, jog sužinojęs, kad brolis Benediktas patikės jam tokią misiją, klausęs ir žmonos, ir Gražinos draugių, kaip reikėtų kreiptis ir visos jos pasakiusios, jog kalbant reikia kreiptis tiesiai į Gražiną. A. Stanevičius sakė neabejojantis, kad jei Gražina galėtų, už tai, ką jis pasakys, stukteltų jam į petį, kaip kad darydavo.
A. Stanevičius dalinosi G. Juodytę pažinojęs nuo studijų Vilniaus universitete laikų ir sako įsitikinęs, kad ji turėjo tapti būtent žurnaliste, nebent dar medike.
„Liko visam laikui linksmas, draugiškas, su humoru Gražinos jausmas, erdvė. Ją visur apspisdavo žmonės, kuri tik ji pasirodydavo. Ją žmonės visada mylėjo, bet pati ji tuo nesididžiavo“, – kalbėjo leidėjas.
Jis pasidalino ir tuo, kaip kolegė buvo atvėrusi širdį apie tai, kad po studijų gavusi paskyrimą į vieną nedidelį Aukštaitijos miestelį surado ten meilę, bet saugodama ją pabėgo iš Aukštaitijos atgal į gimtąją Klaipėdą.
„Klaipėdoje jei teko didžiulis išbandymas – pateko į Partijos gyvenimo skyrių. O tai buvo brudas paskutinis. Tad vėliau ji jau visada savo esybe, jėgomis puolė į Sąjūdį, bažnyčią. Ji visada dvasiškai Vilties bėgime bėgdavo pirmoji“, – kalbėjo A. Stanevičius.
Jo nuomone, didysis G. Juodytės talentas atsiskleidė dienraštyje „Vakarų ekspresas“ skelbtų rašinių cikle „Klaipėdos akvarelės“. A. Stanevičius pasidžiaugė galėjęs prisidėti prie paskutiniosios, ketvirtosios „Klaipėdos akvarelių“ knygos išleidimo.
„Tai nepaprasti apsakymai su tikru žmogumi, turinčiu kūną ir kraują. Tai labai sunkus žanras ir Gražina jį puikiai įvaldė. Ji savo profesijai atidavė daugiau nei visą save. Ji buvo kaip Sibire užvedamas ir neužgesinamas traktorius arba kaip aukštakrosnė, kuri dirba nuolat“, – kalbėjo A. Stanevičius.
Kartu buvęs redaktorius apgailestavo, kad Lietuvoje žurnalisto duona vis dar nėra skalsi ir jei Gražina būtų visa tai dariusi Vakaruose, būtų tikrai gyvenusi pasiturinčiai.
„Tačiau ji niekada nesiskundė, nes tiesiog neėmė į galvą, kad ko nors trūksta. Ji nė karto nesiskundė ir dėl ligų, viską su humoru paleisdavo. Net ir dabar atrodo, kad ji nevykusiai pajuokavo. Tikiu, kad ją ten jau apspito anksčiau išėję draugai. Ir kai mums bus duotas ženklas, prisijungsime prie tavo kompanijos, Gražina“, – sakė buvęs G. Juodytės vadovas.
Baigdamas pamokslą brolis Benediktas pridūrė, jog G. Juodytė niekada nenešiojo jokio pykčio bei pasidžiaugė, kad į laidotuves gausiai susirinko jos bendraklasiai iš buvusios 4-osios vidurinės.
G. Juodytės urna iš bažnyčios į kapines buvo išlydėta plojimais.
Kapinėse paskutinį žodį taręs dienraščio „Vakarų ekspresas“, kuriame G. Juodytė dirbo iki mirties, vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus apgailestavo, kad per mažai jai sakydavo komplimentų, kai pati žurnalistė juos žarstydavo negailėdama. Leidėjas teigė pavydėdavęs „Klaipėdai“, kai ten dirbdavo G. Juodytė ir labai apsidžiaugęs, kai pastaroji atėjo dirbti į „Vakarų ekspresą“.
„Ji labai mylėjo laisvę ir manau, kad yra patenkinta tuo, kaip mes dabar su ja atsisveikiname“, – sakė G. Tomkus.
G. Juodytei šį balandį sukako 78 metai.
„Gyvenimas – sūpynės, amerikietiški kalneliai, žirgas, jei sugebėjai ant jo užsikabaroti. Iš savo metų aukštumėlės, manau – svarbiausia neišdribti. O dar svarbiau – neturėti baimės vėl ropštis į sėdynę, galbūt ir nebe į tą pačią, bet ropštis“, – po savo 78-ojo gimtadienio šį balandį rašė G. Juodytė.
Šeimos taip ir nesukūrusi bei atžalų nesusilaukusi Gražina prieš keletą metų atviravo, jog tik senatvėje suprato, „kad šeima iš tiesų vertybė“.
That is sweet.. may she RIP
Liūdna, kada skaitau-išeina, išeina, išeina…Apsilankius Klaipėdoje, vis mažiau lieka su kuo susitikti. Net ir juodžiausiomis mano gyvenimo akimirkomis Gražina nebuvo iš tų, kurie atsuko nugarą, nes tuo metu tai buvo patogu. Gražke (taip ją vadinome senais laikais,) tegu šviesus ir lengvas tau būna debesėlis, nuo kurio stebėsi mus, vis dar tebesikapanijančius palaimintoje žemėje.