„Ekskursantė”, „Pelėdų kalnas”, „Tarp pilkų debesų”, „Purpurinis rūkas”, „Sutemose”, „Poetas” – tai pastarojo dešimtmečio chronologine tvarka išvardinti lietuvių filmai, pasakojantys apie pokarį.

Jei būtų mano valia, iš šio sąrašo be gailesčio kaip itin prasto filmo pavyzdį mesčiau lauk lietuvių kilmės amerikiečio Mariaus Markevičiaus juostą „Tarp pilkų debesų”, tačiau, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi. Tuo metu likusios juostos gėdos lietuvių kinematografams tikrai nepadarė.

Dar daugiau: lygiai dešimt metų, skiriančių Audriaus Juzėno 2013 metais pasirodžiusią „Ekskursantę” ir ką tik – naująjį Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus „Poetą” pagal meninį lygį, mano subjektyvia nuomone, padaro lygiaverčiais ir stipriausiais filmais šiame sąraše, tačiau, deja, vis tiek jie abu vis dar neprilygsta Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti”…

„Poeto” siužeto pagrindą iš dalies sudaro tikri įvykiai, t.y. jis sukurtas pagal žinomo lietuvių vaikų poeto Kosto Kubilinsko, pokariu bendradarbiavusio su represinėmis sovietų struktūromis, kai kuriuos biografijos faktus.

Pagrindinė filmo mintis – žmogaus poelgių ir veiksmų pasirinkimo dilema – filme pateikiama ne filosofine „stovėjimo po medžiu” prasme, o gana konkrečia išraiška, kuri mūsų dienomis, vykstant karui Ukrainoje, įgyja kone apčiuopiamą prasmę.

Bepigu sėdint feisbuke postringauti apie rusofašistus bei postinti „Slava Ukraini”, o kaip mes, kiekvienas iš mūsų, pasielgtume mirties akivaizdoje? Ar kaip partizanų vadas (puikus aktoriaus Dainiaus Gavenonio vaidmuo), ar kaip mokytojas/poetas (klaipėdietis aktorius Donatas Želvys)?

Manau, daugelis iš mūsų šito atsakymo nežinome ir, duok Dieve, kad jo niekada mums netektų sužinoti…

Tiesa, kai kurie tai žino ir šiandien, atvirai viešojoje erdvėje palaikydami agresorių, o ne jo užpultas aukas, tad tokio pobūdžio juosta, kaip „Poetas”, be jokios abejonės, yra vertinga ir gali pasitarnauti ne tik kaip vykęs meno kūrinys, ne tik kaip istorinė-pažintinė priemonė pirmiausia jaunimui, bet ir kaip savotiška prevencijos (savęs pasitikrinimo) priemonė.

Filmas savo stilistika yra artimas lėtoko, tarpais kiek klampoko, vadinamųjų tradicinių lietuviškų juostų filmavimo manierai, kuri šiuo atveju visgi pasiteisina ir net nenervina. Tiesa, iki tam tikros ribos.

Žiūrovai, didžiąją filmo dalį salėje sėdėję lyg pelės po šluota, beveik dvi valandas trunkančiai juostai persiritus pabaigos link staiga ima muistytis, žvalgytis į savo mobiliuosius telefonus bei visaip kaip šiugždenti.

Akivaizdu, jog filmo autoriai bus persistengę su vienu antroje juostos pusėje gerokai ištęstu epizodu. Kalbu apie per ilgai užsitęsusią situaciją partizanų bunkeryje, išbalansuojančią iki tol logiškai vykusį juostos veiksmo ritmą.

Du kartus iš eilės kartojama vienoda miške girdimų automatų serija, rusiškos kalbos nuotrupos bei šunų lojimas nepadeda sustiprinti įtaigos, kurią norėta išgauti labai netikėta šio epizodo atomazga. Mano galva, epizodą sutrumpinus perpus, efektas būtų buvęs kur kas didesnis.

Šį kartą filmo kūrėjai, regis, bus pamiršę elementarią tiesą, jog dažnai mažiau yra ir geriau, ir stipriau.

O primygtinis, per jėgą brukamas bandymas „menišku” filmavimu padaryti įspūdį žiūrovui (tamsos/šviesos žaismas, raudonai apšviestos akys etc.), deja, sukelia kone atvirkštinę reakciją.

Visgi šį epizodą laikyčiau, ko gero, vieninteliu akivaizdžiu filmo trūkumu, nes privalumų jame – kur kas daugiau.

Bet norint tuo įsitikinti, filmą būtina pamatyti pačiam – jis Klaipėdos „Forum Cinemas” kino teatre dar bus rodomas ir šį savaitgalį, ir kitą savaitę. Filmą rodo ir Arlekinas.