Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-06-17 |
Gyvenimo sąlygos žinduoliams Baltijoje tampa vis prastesnės. „Antai, ruoniai, būdami plėšrūnai aukščiausiai mitybos grandinėje, tiesiogiai pajunta maisto trūkumą“, – sako Karina Lenko, Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus gyvūnų prižiūrėtoja.
Su upių vandeniu į jūrą patenka didžiuliai kiekiai azoto ir fosforo – iš žemės ūkio tręšiamų laukų, buitinių ir kitų nuotekų. Daug maistmedžiagių skatina sparčiai daugintis dumblius – dėl to vasarą jūros vanduo „žydi“ – vyksta eutrofikacija. Dumblių sankaupos vandens paviršiuje nepraleidžia deguonies ir saulės šviesos į gilesnius vandens sluoksnius, todėl susidaro vadinamosios negyvos zonos, kuriose organizmai negali išgyventi.
„Baltijos jūroje yra viena didžiausių negyvųjų zonų pasaulyje. Dėl eutrofikacijos ypač mažėja dugninių žuvų, kurios yra pagrindinis ruonių mitybos šaltinis“, – atkreipia dėmesį K. Lenko.
Taip pat ji primena, kad Baltijos dugne dūlėja po Antrojo pasaulinio karo išmesti dideli kiekiai ginklų, ypač cheminių, kurie išskiria itin toksiškas medžiagas. Taršą didina ir išaugęs plastiko vartojimas. Kaip ir sunkieji metalai, mikroplastikai patenka į Baltijos žinduolių organizmus, kaupiasi ir daro neigiamą įtaką sveikatai – silpnina imuninę sistemą, sukelia vaisingumo sutrikimus ar net mirtį.
Mirtį ruoniams, ypač jaunikliams, dažnai reiškia ir žvejų tinklai. Įsipainioję mažyliai neturi jėgų ištrūkti ir žūsta. Negana to, žvejams ruoniai vis dar atrodo kaip priešai – Švedijoje ir Suomijoje juos leidžiama medžioti. Be to, Švedijos vyriausybė pastaraisiais metais netgi padidino ruonių medžioklės kvotas, nors mokslininkai perspėja, kad nustatytos kvotos kelia grėsmę pilkųjų ruonių populiacijos išlikimui.
Mokslininkų teigimu, Baltijos pilkųjų ruonių populiacija siekia apie 55 tūkst. individų. Kad gyvūnai išliktų, populiacijos kasmetinis prieaugis turėtų siekti apie 7 proc., o dabar siekia tik 5 procentus.
Pernai iš Lietuvos jūrų muziejaus Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centro specialistai į jūrą paleido 20 pilkųjų ruonių jauniklių. Muziejaus vyr. biologė Laura Lupeikaitė-Kuncienė yra atlikusi tyrimą, kuris parodė, kad centre paauginti ir į laisvę išleisti ruoniai jūroje elgiasi taip pat, kaip laukiniai: nuplaukia didelius atstumus, neria gilyn iki 30 metrų, savarankiškai susiranda maitinimosi teritorijas. Paaiškėjo, jog gyvūnų reabilitacija nesutrikdo jų natūralių instinktų: jie geba orientuotis, ieškoti maisto, vengti pavojų.
„Nors 20 per metus išgelbėtų ruonių atrodo nedaug visos populiacijos atžvilgiu, tačiau kiekviena išgelbėta gyvybė jau yra didelis pasiekimas“, – sako Arūnas Grušas, Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjas, neskaičiuojantis valandų, kurias praleidžia rūpindamasis ruoniukais.
A. Grušas pasakoja, kad motinos savo jauniklius maitina tik apie 20 dienų, o per tą laiką mažyliai turi užaugti nuo 14 kg iki 50–60 kg. Patelių pienas yra labai riebus (apie 50 proc. riebalų). Per mažylių maitinimo laikotarpį ruonių patelės beveik nesimaitina, dėl to praranda daug energijos.
„Vaizdžiai tariant, motinos ruoniukams atiduoda visą savo kūną. Jeigu prieš tai jos nėra sukaupusios atsargų ir įmitusios, tai maitindamos jauniklius gali žūti. Gamta padiktuoja taip, kad žvelgdamos mirčiai į akis jos pasirenka palikti vaikus ne visiškai išmaitintus. Mažyliai paliekami likimo valiai ir jų riebalinio sluoksnio nebeužtenka prisitaikyti savarankiškam gyvenimui. Dalį jų bangos išmeta į krantą. Išgyventi pasiseka retam“, – dėsto A. Grušas.
Jūrų muziejaus specialistas priduria, kad dėl klimato kaitos ruoniai netenka galimybių vesti vaikus ant ledo, išlaikant didesnį atstumą vieni nuo kitų. Pasak specialisto, dabar patelės priverstos plaukti į žmonių dar neužimtas saleles, kur susidaro nemaža koncentracija. O kur didelis gyvūnų būrys, ten ir epideminės ligos, peštynės, mažyliai neretai pasimeta, yra sužalojami ar net sudraskomi. Dėl to išgyvena labai mažai – vos 5 procentai – Baltijos pilkųjų ruonių jauniklių.
Tad kiekvienas išgelbėtas individas yra labai vertingas. Ateityje ruoniams prieglobstį suteikti gali ir netikėtos vietos, kaip prie Lietuvos krantų planuojami vystyti jūrinio vėjo elektrinių parkai.
Kaip teigia Lietuvos jūrų muziejaus edukatorė Karina Lenko vertinga kiekviena ruonių maisto buveinė, kuri, anot mokslinių tyrimų, gali atsirasti aplink jūrinio vėjo elektrinių konstrukcijų pamatus. Mat konstrukcijas vandenyje apkimba moliuskai, kuriais minta žuvys. Ne veltui pavyzdžiai Šiaurės jūroje rodo, kad vėjo elektrinių parkai ten padėjo padidinti menkių ir krabų išteklius ir pagerinti populiacijų kokybę. O paskui žuvis dažnai atseka ruoniai, ypač vėjo parkų zonose, kur jų ramybės netrikdo laivų maršrutai ir tinklai.
Gyvybės vertė ir bendruomenės pastangos gelbėti Baltijos jūrą yra viena iš pagrindinių diskusijos temų festivalyje „Savos bangos. Tvarios ateities kūrėjų laboratorija“, kuris organizuojamas birželio 21 dieną, Klaipėdoje, Dangės skvere. Festivalio organizatoriai teigia, kad visuomenei būtina kalbėti ne tik apie tai, ką darome ir kaip gelbėjame jūrą su visais jos gyventojais, bet ir apie tai, ko turėtume nedaryti, ko galėtume palaipsniui atsisakyti – pradedant nuo iškastinio kuro naudojimo ar strimelių žvejybos.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą