Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-14 |
„Atvira Klaipėda“ tęsia pasakojimą apie tarpukario Lietuvos valdžios požiūrį jūrininkų ugdymą.
Po 1925-ųjų nesėkmės bandant įtikinėti valdžią dėl lietuviškos jūreivystės mokyklos steigimo, Lietuvos jūrininkų sąjunga (LJS) manė, kad tokių kadrų ruošimas užsienyje yra tik laikinas problemos sprendimas ir 1926 m. gruodžio 17 d. rašte premjerui Mykolui Sleževičiui prašė pakartotinai svarstyti klausimą dėl jūreivystės mokyklos steigimo. Venantas Butkus knygoje „Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos perspektyvoje“ rašo, kad buvo pateiktas ir detalus tokios mokyklos projektas. Tačiau tokį prašymą po karinio perversmo į valdžią atėję tautininkai prisiminė tik po metų, kai krašto apsaugos ministru tapo vienas iš LJS įkūrėjų ir jūreivystės mokyklos steigimo iniciatorių generolas Teodoras Daukantas.
„Tikriausiai jo pasiūlymu Susisiekimo ministerijai buvo duotas nurodymas išnagrinėti jūrininkų prašymą. Kaip rodo archyvuose saugomi dokumentai, Ministrų kabineto nurodymas nebuvo vykdomas skubos tvarka. Susisiekimo ministerijos pradėtas susirašinėjimas su įvairių instancijų pareigūnais truko net kelerius metus“, – rašo V. Butkus.
„Steigti iš karto visą mokyklą, kaip nurodyta rašte su visais tame rašte nurodytais skyriais būtų neįmanoma, nes pirm viso ir ypač laivų vadovybės skyriui nebūtų pas mus užtektinai pasiruošusio mokslo personalo ir antra nėra mokslo priemonių – mokomo laivo ir įrankių. Jūrų mokyklos steigimą reikėtų pradėti nuo laivų mechanikų, laivų statybos ir hidrotechnikų skyrių, nes šiems skyriams paruošto mokslo personalo Lietuvoje užtenka. Taipogi tuojaus galima įsteigti upinių laivų vadams bei tarnautojams kursus, kurių programa ir mokslo planas mano jau tapo išdirbtas 1926 ir 1927 metais, bet dėl lėšų stygiaus negalėjo būti steigiami, Tokios mokyklos steigimo galimybė būtų tuojaus įmanoma, nes čion Klaipėdoje yra net tam reikalui namas, kuris šiuo metu yra Krašto Direktorijos žinioje ir kurį pastaroji manau sutiktų tuojaus dalinai paliuosuoti. Šią mokyklą, kuri turėtų Klaipėdos Krašte ypatingos reikšmės, galima būtų žymiai praplėsti, steigiant ir kitus kraštui reikalingus skyrius arba kursus, kaip antai, žvejybos, chemijos ir t.t. Tik įsikūrus aukščiau minėtiems mokyklos skyriams, galima būtų pradėti steigti laivų vadovybės skyrių, kuriam iki to momento galima bus surasti jau užtektinai paruošto mokslo personalo ir priauginti atitinkamus mokinius. Tuo būdu prie mokyklos laivų vadovybės skyrius galėtų funkcionuoti reikalui esant ir nuolat, bet manau, kad pilnai pakol kas užtektų jo periodinis veikimas, t. y. per kiekvienus antrus arba trečius metus, kuomet ruošiamieji laivų vadai, atlikę savo dviejų arba trijų metų praktiką, būtų surinkti vieniems arba dviem metams specialų kursą užbaigti. Tokia mokyklos steigimo eiga, mokslo planas ir laivų vadų paruošimas mano nuomone turėtų būti. Gi šiuo momentu tiems jūrininkams, kurie pradėjo savo praktiką atlikinėti užsienyje, jiems reikalinga duoti galimybę ten pat ir baigti savo mokslą ir mano nuomone Skandinavijoje, kur jie buvo išsiųsti, visai atitinka mūsų tikslui ir reikalavimams. Kas dėl mokinių kiekio ir kiekvienų metų laidos? Tai skaitant, kad technikinių skyrių metinė laida turėtų būti bent 15, laivų vadovybės 5-8, žuvininkystės 15-20 ir vidaus plaukiojimo 10-15, visos mokyklos mokinių skaičius sudarytų 160-200 vienetų prie labai kukliai padaryto apskaičiavimo“, – Susisiekimo ministerijai savo nuomonę dėl tokios idėjos 1928 m. rugsėjį išdėstė Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Ričardas Vysockis.
Visgi Susisiekimo ministerijos valdininkai, anot V. Butkaus, toliau laikėsi nuomonės, kad steigti tokią jūrininkų mokyklą, kuri prilygtų veikiančioms užsienyje, kol kas nėra nei galimybių, nei poreikio.
Reaguodamas į tai krašto apsaugos ministras T. Daukantas kolegai susisiekimo ministrui Stasiui Čiurlioniui tą patį 1928 m. rugsėjį savo rašte išdėstė: „Kad mes Klaipėdos valdyme žengiame atgal – ateitis parodys ir skaudžiai pamokins, o priežastis glūdi tame, kad neturime jokių ryšių su jūra. Savo biurokratišku atsinešimu mes visokeriopais būdais slopiname jaunuomenės traukimosi jūros link. Skaitau naudingu kiekvieną žingsnį jūros link, todėl man netenka ginčytis apie detales. Geriau ką nors net netobula daryti, ne kaip nieko nedaryti. Pritariu kiekvienam sumanymui. Net Jūrų mokykla 1923/4 metais Kaune ir tai atnešė naudos: ačiū jai, turėsime 10-11 jūrininkų“.
Anot istoriko Romualdo Adomavičiaus, įprastai po plaukiojimo praktikos teoriniai mokslai metus ar dvejus tęsdavosi jūreivystės mokykloje. Iš viso, norint tapti jūrų kapitonu, reikėjo baigti 8–10 metų trukusią praktinę ir teorinę jūros mokyklą.
„Pirmieji Lietuvos jūrininkai, baigę Suomijoje jūrininkystės mokslus yra: V. Babarskis, dabar locų tarnyboje, S. Dagys – dabar Klaipėdos uosto inspektorius; K. Daugėla – „Maisto“ kapitonas; Z. Domeika – „Frieslando“ laivo kapitonas; B. Krikštopaitis – „Marijampolės“ kapitonas; K. Limba – locų tarnybos locas; F. Marcinkus – „Šiaulių“ kapitonas; B. Monkevičius – I-sis šturmanas „Mariampolės“ laive; A. Rasiulis – Klaipėdos vyr. locas; E. Sliesoraitis – I-sis šturmanas „Utenos“ laive. Čia suminėti tik pirmieji „jūros vilkai“, po jų seka visa eilė kitų, kurie jūrininkystės mokslus ėjo Latvijoje ir Belgijoje“, – 1937-aisiais žurnale „Jūra“ rašė L. Kdrcks.
K. Pauža 1939-aisiais žurnale „Mūsų jūra“ rašė, kad vėliau dar buvo duotos šešios stipendijos ir trys jaunuoliai mokėsi Latvijoje, po vieną Italijoje, Belgijoje ir Nyderlanduose.
„Pirmąją vagą personalo paruošime išvarius, buvo padaryta trumpa pertrauka, po kurios ruošimo darbas imasi varyti toliau daug platesniu mastu. 1936 metais buvo renkama daugiau kandidatų ir ruošiama pasiųsti į mokyklas didelis kiekis, tad šiuo metu, paėmus bendrai, gaunama: į Latvijos jūrų mokyklą pasiųsta 17 asmenų, į Italijos jūrų mokyklą pasiųsta 11 asmenų, į Prancūzijos jūrų mokyklos laivus pasiųsta 7 asmenys, į Suomijos jūrų mokyklą pasiųsta 1 asmuo. Viso turėjome 36 asmenis. Pridėjus baigusius anksčiau, gauname 15 asmenų; viso bus 51 asmuo“, – dėstė K. Pauža.
Anot jo, 1939-aisiais 17-ai besimokiusių būsimų jūrininkų stipendijos buvo nutrauktos „ir apie ateitį, ar jie galės baigti mokslą ar ne, nieko konkretaus nepasakoma“. K. Pauža kritikavo tokį valdžios sprendimą kaip „labai žalingą mūsų jūrininkystei ir jos plėtotei Lietuvoje“ bei svarstė, kad taip nutiko dėl to, kad „mūsų jūrinius reikalus tvarko asmenys, kuriems šioji sritis yra svetima ir nauja“. Taip pat jis nurodė, kad šiems jaunuoliams iki tol jau buvo išmokėta 112 075 litai stipendijų.
Pasak R. Adomavičiaus, iš viso 1923–1939 metų laikotarpiu jūrinei profesijai ruošėsi 73 Lietuvos jaunuoliai.
Sovietinėje Klaipėdoje 1946 m. sausį buvo įsteigta Klaipėdos žvejybos verslo jūrininkystės jungų mokykla, veikusi iki 1957-ųjų birželio. 1948 m. vasario 25 d. LTSR Ministrų tarybos nutarimu buvo įsteigta Klaipėdos jūreivystės mokykla (šiuo metu – Vilnius TECH Lietuvos jūreivystės akademija).
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Niekam neįdomu jūsų jiurininkai