Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-21 |
Iš Ukrainos kilęs Vitalijus Khodanovas Klaipėdos kraštą jau seniai vadina savo namais. Vos po studijų paskui mylimą moterį į Lietuvą atvykęs vyras neslepia, kad anuomet nė neįsivaizdavo, kokiu keliu pasukti ir kad kažkada taps išskirtinės juvelyrikos bei laikrodžių kūrėju.
Nedidelėje dirbtuvėje Klaipėdos rajone pasitikęs Vitalijus pasakoja, kad, atvykęs į Klaipėdą, jis darbą rado prie aukso dirbinių gamybos.
Ritos Gečiūnaitės nuotr.
„Pats esu iš Luhansko, o mano protėviai yra kazokai iš Poltavos. Į Lietuvą atvykau su pirmąja žmona. Susipažinome su ja universitete, tuomet aš studijavau fiziką. Lietuvoje iškart tikrai nebuvo lengva, čia atsidūriau apie 1990-uosius metus, tad nebuvo paprasta gauti leidimą gyventi Lietuvoje, turėjau ilgokai pasivaikščioti į migracijos skyrių, tad mane ten gerai pažįsta. Nuo to laiko gyvenu Klaipėdoje, o gyvenimas taip jau susiklostė, kad man tapus juvelyru kai kurie žmonės iš migracijos skyriaus tapo mano klientais“, – atvirauja Vitalijus.
Anot pašnekovo, iki pradėjo kurti išskirtinius laikrodžius, turėjo nueiti gana ilgą kelią. Vyras juokauja, kad ne kartą jau ėmėsi veiklos nuo nulio, vedamas idėjos ir įkvėpimo, tačiau iki laikrodžių kūrybos teko dar ištobulinti kruopštaus darbo įgūdžius juvelyrikoje. Į šią meno kryptį, kaip pats pasakoja, Vitalijus taip pat pasuko gana atsitiktinai. Tiesiog buvo atėjęs laikas permainoms gyvenime.
„Kartą, atsidūręs vienoje juvelyro dirbtuvėje, ėmiau stebėti, kaip žmogus dirba. Atvykau ten, nes reikėjo juvelyro paslaugų – įstatyti į aukso dirbinius ir įtvirtinti akmenis. Tada dar dirbau prie aukso papuošalų, juos liejome. Vis atvykdamas į dirbtuves stebėjau, kaip kas daroma. Pamaniau – ai, ir aš taip sugebėsiu. Taip jau gavosi, kad įmonė, kurioje dirbau, užsidarė. Mano bendradarbiai paprašė išeitinių išmokų pinigais, o aš paprašiau įrankių“, – prisiminimais dalijasi vyras.
Vitalijus neslepia, kad mokytis tikrai teko nemažai, tačiau kurti papuošalus jam buvo artima, tai kilo iš širdies.
„Man papuošalas yra kažkas asmeniško, tad stebiu žmones, kuriems juos kuriu. Pirmą papuošalą sukūriau ne iškart. Tam reikėjo nemažai laiko, o aš jo turėjau. Taip jau susiklostė, kad gyvenime įvyko pokyčiai – netekau darbo, išsiskyrėme su žmona. Taigi, laiko kaip tik turėjau daug. Jaučiausi laimingas, kad atsivėrė galimybės kurti. Neįsivaizdavau, kas manęs laukia po savaitės, bet jaučiau didžiulį įkvėpimą, tad tiesiog sėdėjau ir dirbau. Pirmuosius dirbinius nunešiau į kelias parduotuves. Kelis prekybininkus pažinojau iš ankstesnio darbo, kai liejome papuošalus. Dabar juos kūriau pats ir paprašiau parduoti. Prekybininkai sutiko ir taip atradau pirmuosius klientus. Tada man net nebuvo svarbu, už kiek parduosiu papuošalus, džiaugiausi, kad juos iš viso pirko“, – šypsosi pašnekovas.
Juvelyrikos kūrimas, anot Vitalijaus, davė daug, tačiau jam vis kirbėjo, kad vyrai nelabai domisi jų asmenybę atskleidžiančiais papuošalais. Anot pašnekovo, jam patinka įsiklausyti į žmones, pajusti jų poreikius, stebėti, koks papuošalas gali tapti asmenine žmogaus dalimi. Jei juvelyrinio dirbinio norintys klientai dar gerai nežino, Vitalijus sako visuomet pasiūlantis idėjas.
„Moterys visuomet drąsesnės, o vyrai, daugiausia, nešioja tik vestuvinius žiedus. Norėjau sukurti kažką, kas atskleistų vyrus, būtų dalis jų asmenybės. Kurį laiką gyvenau su ta mintimi, kas tiktų, taip priėjau išvados, kad asmeniniu išskirtiniu vyro papuošalu gali tapti laikrodis“, – pasakoja pašnekovas.
Kaip juvelyras savo vardą ne tik uostamiestyje auginęs Vitalijus neslepia, kad iki šiol dirbo be jokios reklamos. Geriausia reklama jam buvo klientų rekomendacijos. Taip jo gyvenime atsirado žmogus, kuris prisidėjo prie pirmojo laikrodžio gimimo.
„Mano požiūriu, laikrodžiai turi būti kaip meno kūriniai, nes kam dabar laikrodžiai reikalingi? Kiek valandų, galime dabar pažiūrėti daug kur – ir telefone, ir pakabintuose ant sienos ar dar kur. Noriu, kad mano kurti laikrodžiai būtų ne tik funkcionalūs, bet ir praktiški, tad sumaniau, kad reikia pagaminti tokį, kurio korpusą galima keisti pačiam. Štai dabar kuriu laikrodžius iš titano, tad jie masyvūs, bet nėra sunkūs. Pirmasis kūrinys sveria gerokai daugiau, nes jį sukūriau iš aukso. Mano kūryba pasitikėjęs žmogus yra ilgametis mano klientas. Kai Andrius atėjo pas mane norėdamas papuošalo žmonai, jis jau žinojo mane, buvo matęs mano juvelyrinius darbus. Susidraugavome, tad būtent jam ir papasakojau savo norą papuošti vyrą. Sulaukiau palaikymo ir taip gimė pirmasis mano kurtas laikrodis“, – sako Vitalijus.
Juvelyro darbas išmokė kantriai dėlioti mažytes detales, tai praverčia ir kuriant laikrodžius. Keli skirtingi sluoksniai su skirtingais graviravimo raštais, gyvūnais ar gilią mintį turinčiomis žinutėmis – visa tai atsiduria laikrodžio apipavidalinime. Anot kūrėjo, daugiasluoksnis yra ir žmogus, tad savo kūrinyje jis tai ir atskleidžia. Dėl to laikrodžiuose yra ir spalvų, kurios ryškiai nušvinta saulėje, bet ramią, nesaulėtą dieną tarsi nurimsta.
Kadaise statusą pabrėždavęs laikrodis kabojo ant grandinėlės. Jau esamą sukurtą Vitalijaus laikrodį galima nešioti ne tik ant rankos, bet ir taip, kaip kadaise nešiojo aristokratai. Laikrodžiai sukurti taip, kad pačiam jo savininkui nebūtų sudėtinga pakeisti laikrodžio rėmelį iš segamo dirželiu į pakabinamą grandinėle.
Jei laikrodžio nešioti su savimi asmeniui nėra patogu – galima laikrodį įstatyti į dar vieną rėmelį ir pastatyti ant stalo ar lentynos. Taip kūrinys taps praktišku ir išskirtiniu namų aksesuaru.
Vitalijus sako, kad nenori tapti pramoniniu gamintoju, per metus jis galėtų pagaminti apie 15 vienetų, mat kiekvienas darbas turi būti asmeninis, išskirtinis ir skirtas būtent tam, kas jį nešios.
Idėja sudėtinga, visgi, sulaukęs visapusiško palaikymo iš bičiuliu tapusio kliento ir įkvėpėjo, pirmajam kūriniui paskyrė ne vieną mėnesį. Mechanizmas atkeliavo iš Šveicarijoje esančio fabriko, rodyklės, dirželiai pagaminti pagal Vitalijaus brėžinius. Laikrodį dengia iš safyro kristalų pagamintas stiklas, kurio išgaubimo forma taip pat atskleidžia išskirtinį kūrėjo braižą.
„Nesu inžinierius, teko mokytis visko nuo nulio. Svajojau sukurti laikrodį, bet nė neįsivaizdavau, nuo ko pradėti. Daug skaičiau apie laikrodžius, mokiausi daryti brėžinius, mokiausi ir kaip aiškiai pateikti užsakymus gamintojams, kad jie mane suprastų, ko noriu. Jau gavęs detales, pirmą laikrodį gaminau gal tris mėnesius. Dabar, jei jau turėčiau brėžinius, turėčiau detales, galėčiau pagaminti laikrodį gal per tris, penkias savaites. Kiekvienas naujas gaminys prasideda nuo brėžinio, tad visas procesas užtrunka“, – atvirauja pašnekovas.
Anot Vitalijaus, jei ne žmonos palaikymas, vargu, ar būtų išdrįsęs gaminti tai, ką jaučia, vargu ar būtų apie savo svajonę pagaminti laikrodį papasakojęs ir klientui, kuris tapo pirmojo kūrinio savininku.
„Ji – mano mūza. Tai antroji mano žmona. Jai pirmą žiedą sukūriau dar iki pasipiršdamas. Ji mane palaiko, leidžia pasinerti į kūrybą, žino, kad, kai pasineriu į darbą, esu toje akimirkoje. Man viskas aplink tiesiog išnyksta. Gyvename pačioje Klaipėdoje, bet kurti vykstu į kaimą. Čia protas nuo visko nurimsta, čia man lengviau kurti. Čia gimsta mano darbai, kurie turi sentimentus. Aš daug ką išjaučiu. Net ir dalis įrankių, specialių replių, kurias turiu dar nuo tada, kai, išeidamas iš darbo, gavau įrankius“, – vyras parodo savo darbo įrankius nedidelėje dirbtuvėlėje.
Juvelyro Vitalijaus Khodanovo dirbuvėlės. Ritos Gečiūnaitės nuotr.
Vitalijus sako jaučiantis, kad pasuko tinkamu keliu. Niekada iki tol laikrodžių nenešiojęs Andrius vienos kelionės metu tapo vagišių taikiniu. Jam sukurtas išskirtinis laikrodis buvo pavogtas. Andrius grįžo pas Vitalijų ir paprašė pagaminti lygiai tokį laikrodi, kokį jau turėjo. Juvelyras neslepia, kad buvo labai nemaloni žinia apie laikrodžio netektį, tačiau tuo pačiu tai buvo savotiškas patvirtinimas, kad žmogui sukurtas laikrodis tapo jo savitumo dalimi.
Apie savo kūrinius Vitalijus sako papasakojęs dar nedaug kam. Pagautas įkvėpimo pasidalijo savo istorija ir kūriniais su keliais užsienio laikrodžių kūrėjais. Iki šiol be reklamos dirbęs vyras sako, kad pats ėmėsi mokytis ir fotografijos, ir internetinio puslapio kūrimo, ir reklamos pagrindų, mat turės pagaliau pristatyti savo darbus plačiau nei iki šiol.
Kaip yra gražu ir puiku kai žmogus kuria.
Puiku.