Kai kaimynų žudymas tampa „tėvynės gynyba“

Grigorij Livertovskij 2026-09-21

Aš gimiau 1953 metais ir daug ką prisimenu.

Prisimenu bekojus frontininkus su savadarbiais vežimėliais. Prisimenu girtus šūksnius: „Aš už jus kraują liejau!“ Prisimenu nesibaigiančius „kad tik nebūtų karo“, sklindančius iš kiekvieno lygintuvo.

Prisimenu eiles prie duonos. Baltus drobinius batus, kuriuos mano senelis valydavo dantų milteliais. Prisimenu deficitą, draudimus, pilkumą – ir tuo pat metu garsius žodžius apie didybę.

Didžiavausi savo šalimi – neaprėpiama, kosmoso, baleto, „labiausiai skaitančia pasaulyje“. Gagarino, Didžiojo teatro ir didingos literatūros šalimi.

Pagirios ateina iš lėto. Ir gana skausmingai.

Jau 27 metų gyvenu Vokietijoje, kur daug kas, švelniai tariant, vyksta kitaip. Čia keičiasi valdžios, valdininkus kritikuoja, o meilė šaliai nereikalauja neapkęsti kaimynų.

Iš štai ko iki šiol aš negaliu suvokti.

Kaip „labiausiai skaitanti šalis“ daugiau nei ketvirtį amžiaus pakenčia vieną ir tą patį vadą?

Kaip Tolstojaus, Čechovo ir Šostakovičiaus šalis susitaikė su televizine kramtomąja guma, melu ir skundais?

Kaip galima svajoti apie pasaulinę didybę, kai vos už 100 km nuo Maskvos prasideda purvas, skurdas, nepavažiuojami keliai ir apleisti kaimai?

Kaip atsitiko, kad žmonės, kurie didžiavosi pergale prieš fašizmą, pritarė jėgos, vado, karo ir mirties kultui?

Atsakymas, matyt, slypi tame, jog tai atsitiko ne per vieną dieną.

Pradžioje žmonėms laisvę pasiūlė pakeisti „stabilumu“. Po to paaiškino, jog rinkimai nieko nesprendžia. Vėliau įtikino, kad aplinkui – vieni priešai. Dar vėliau leido neapkęsti tų, kurie su tuo nesutinka.

O kai neapykanta tapo įprastu dalyku, pasirodė, jog visai nesunku milijonus įtikinti, kad Krymo užgrobimas – tai „grįžimas namo“, kad Ukraina pati save užpuolė, kad „Dombasą bombardavo aštuonerius metus“, o Rusija ir vėl visus gelbėja.

Žmogų sunku paversti tulžinga būtybe per vieną kartą. Prie baimės, melo, žeminimų, bejėgystės jis pratinamas palaipsniui.

Jam metų metus įteiginėjo:

tu nieko nesprendi;

valdžia geriau žino;

nuo tavęs niekas nepriklauso;

aplinkui priešai;

mus visada apgaudinėjo;

bet užtat mūsų bijo.

O dabar dar atsirado naujas „verslas“ – pakeisti sūnų ar vyrą į banko paskolą, skolų padengimą ir keletą milijonų „pagrabinių“.

Tiek pinigų žmogus nebuvo matęs per visą savo gyvenimą – užtat po mirties tapo naudingas savo šeimai ir šaliai. Skurdą pavertė verbavimo ginklu. Nesugebėjo užtikrinti oraus gyvenimo – pasiūlė gerai apmokamą mirtį.

Ir štai jau naujieji patriotai reikalauja naujų puolimų, generolai siunčia žmones į „mėsos šturmus“, o vakarykščius kalinius, samdinius ir karo dalyvius paskelbia „naujuoju elitu“.

Elitu jau nebevadina mokslininkų, gydytojų, inžinierių, mokytojų ir verslininkų. Naujasis elitas – tai tie, kurie išmoko žudyti, vykdyti įsakymus ir neuždavinėti klausimų.

Labai patogus elitas šaliai, kuriai mąstantys žmonės tik trukdo.

Kažkuriuo momentu baimė tapo patriotizmu, nuolankumas – išmintimi, svetimos žemės užėmimas – istoriniu teisingumu, o kaimynų žudymas – tėvynės gynyba.

Žinoma, ne visi rusai tapo tokiais. Kažkas dar priešinasi. Kažkas išvažiavo. Kažkas sėdi kalėjime. Kažkas tyli ne dėl to, kad sutinka, bet iš baimės.

Bet daugelis melą priėmė savo noru, kadangi jis pasirodė patogesnis už tiesą.

Tiesa reikalauja pripažinti savo paties atsakomybę ir savo paties pralaimėjimą. O melas leidžia jaustis didžiu, net ir gyvenant tarp purvo, skurdo ir suirutės.

Matyt, čia ir slypi pagrindinė Rusijos tragedija. Ne tame, jog liaudis „bloga“ nuo gimimo. Ir ne paslaptingoje „rusiškoje sieloje“.

O tame, kad milijonus žmonių dešimtmečiais nemokė būti piliečiais. Juos mokė kentėti, bijoti, paklusti ir didžiuotis ne savo pačių gyvenimais, o raketomis, užimtomis teritorijomis ir baime, kurią jie kelia kitiems.

Bet man vis tiek dar lieka klausimų.

Kaip išsilavinę žmonės su rankomis, kojomis, knygų lentynomis ir prisiminimais apie baisų karą save pavertė minia, reikalaujančia naujo karo?

Kaip „kad tik nebūtų karo“ virto „galim pakartoti“?

Kaip motina priėjo iki to, jog sūnaus mirtis jai tapo galimybe padengti banko paskolą?

Ir kiek dar „mėsos šturmų“, mirčių ir pralieto kraujo prireiks, kad prasidėtų naujos – ilgos ir skausmingos – pagirios?

Tekstas skelbtas socialiniame tinkle

Komentarai:

Norėdami komentuoti, turite prisijungti.

Pranešti apie klaidą

Please enable JavaScript in your browser to complete this form.

Jūsų el.paštas *

Klaidingas tekstas

Komentaras apie klaidą

Siųsti