Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-04-09 |
Įėjus į KMSVB Meno skyriaus erdvę Klaipėdoje, J. Janonio g. 9, kur nuo balandžio 7 iki 25 d. eksponuojama ukrainiečių tapytojos Tetianos Ivashkevych paroda „Gyvenimas aplink mane“, pirmiausia pajunti ne spalvą, o orą. Tą tylų, vos juntamą virptelėjimą, kuris atsiranda, kai akys pagauna kažką artimo. Lyg įžengtum į vietą, kurioje dar niekada nebuvai, bet kažkodėl atrodo, kad čia jau esi buvęs – vaikystėje, kaime, miestelyje, tarp žmonių, kurie gyvena paprastai, bet tikrai.
Tai nėra paroda, kuri reikalauja distancijos. Ji pati priartėja prie žiūrovo – taip, kaip priartėja žmogus, kalbantis nuoširdžiai. Tetianos tapyba nekuria efekto, nevaidina, neieško įspūdžio. Ji tiesiog rodo gyvenimą taip, kaip jis atrodo tada, kai sustoji ir įkvepi.
Tetiana Ivashkevych – jaunosios kartos ukrainiečių tapytoja, gimusi 2000 m. rugsėjo 10 d. Kyjive, 2023 m. baigusi Kyjivo nacionalinę vizualiųjų menų ir architektūros akademiją. Tai viena stipriausių Ukrainos dailės mokyklų, kurioje formuojamas ne tik techninis meistriškumas, bet ir gebėjimas matyti žmogų, jo būseną, jo tylą.
Tačiau jos kūrybinis kelias prasidėjo daug anksčiau. Pasak menininkės, piešti ji pradėjo labai anksti – vos penkerių jau žinojo, kad bus dailininkė, ir nuo tos dienos nieko kito gyvenime nesvajojo. Nuo trylikos metų jos pagrindine technika tapo aliejiniai dažai, ir ši technika iki šiol yra jos kasdienybė, jos darbas, jos gyvenimas.
Ankstyva pradžia ir akademinė mokykla suformavo ypatingą profesionalumą: tikslų potėpį, jautrų spalvų valdymą, gebėjimą išlaikyti figūros gyvumą net tada, kai ji vaizduojama minimaliai. Tai tapytoja, kuri moka ne tik piešti – ji moka matyti.
Tetianos drobėse žmonės juda taip, lyg būtų pagauti tarp dviejų žingsnių. Vaikai, senoliai, praeiviai – tie, kuriuos kasdien matome, bet retai įsižiūrime. Kartais jų veidai aiškūs, kartais paslėpti šviesos, kartais vos nujaučiami – kaip emocija, kuri dar tik formuojasi.
Spalvos čia nėra dekoratyvios. Jos virpa taip, kaip virpa širdis, kai pamatai kažką, kas primena namus: lietaus kvapą, saulės blyksnį ant žmogaus skruosto, karvę, lėtai slenkančią per lauką, šuniuką, kuris loja į praeivį, katiną ant stogo, stebintį pasaulį iš aukščiau.
Tai nėra romantizuotas kaimas. Tai – gyvenimas, toks, koks jis yra: paprastas, bet pilnas prasmės. Tetiana turi retą gebėjimą sustabdyti akimirką taip, kad ji taptų ne vaizdu, o jausmu.
Tetianos tapyboje nėra siekio būti matomai iš toli. Jos menas gimsta iš žemės, iš žmogaus, iš kasdienybės, kurią ji mato taip jautriai, kad paprasta akimirka tampa vertinga. Ji tapo taip, lyg klausytųsi pasaulio kvėpavimo: šuns žvilgsnio prie senos pašiūrės, vaikų žingsnių parke, moters, einančios per lietų, upės atspindžio, namo sienos, kurią glosto saulė.
Visi darbai, kuriuos matome šioje parodoje, sukurti čia, Lietuvoje. Čia ji rado naują šviesą – ne ryškią, ne teatrališką, o ramią, santūrią, lietuvišką. Šviesą, kuri krinta ant žmogaus taip, kaip krinta ant žolės, ant vandens, ant miesto stogų. Šviesą, kurią ji priėmė kaip savą.
Jos potėpiai šilti ir tikri, tarsi ji tapytų ne dažais, o prisiminimais, kvapais, jausmais. Tai tapytoja, kuri moka sustabdyti akimirką taip, kad ji tampa ne vaizdu, o būsenos atmintimi. Jos darbuose nėra triukšmo – tik ramybė, švelnumas ir pagarba žmogui.
Tetiana tapo ne tam, kad įrodytų, o tam, kad išsaugotų. Kad parodytų, jog paprastas gyvenimas yra gražus. Kad primintų, jog žmogui reikia ne aukštumų, o namų. Ne šlovės, o šviesos. Ne didelių žodžių, o širdies, kuri dar moka jausti. Ir ši paroda Klaipėdoje yra būtent tai – jos gyvenimo dalis, jos meilės Lietuvai ženklas, jos tylus, bet labai stiprus buvimas šalia mūsų.
Nuo 2022-ųjų, prasidėjus karui Ukrainoje, Tetiana gyvena Kretingoje. Svetimoje šalyje, svetimoje kalboje, bet su tuo pačiu vidiniu pasauliu, kurį atsinešė iš namų. Ir būtent šis pasaulis atsiveria jos drobėse – ne kaip nostalgija, o kaip tikrovė, kurią ji nešiojasi savyje. Menininkė sako: „Man svarbu perduoti žmonėms pojūtį, patirtą stebint aplinką. Tapyba – tai jausmų kalba.“
Ši kalba jos darbuose skamba švelniai, bet tiksliai. Ji neperša emocijos – ji leidžia ją pajusti. Ir galbūt todėl žiūrovas, įėjęs į parodą, pirmiausia pajunta ne spalvą, o orą. Tą patį, kurį kadaise jautė vaikystėje, kaime, miestelyje, kur viskas buvo paprasta, bet tikra.
Tetianos paroda Lietuvoje yra ne tik kūrybos pristatymas. Tai – žmogaus, atsidūrusio svetimoje šalyje, pastanga išlaikyti savo vidinį pasaulį, tęsti darbą, kuris ją formavo nuo penkerių metų. Tai mūsų galimybė pamatyti, kaip menas tampa būdu išlikti, prisitaikyti ir kalbėti apie tai, kas svarbiausia – apie gyvenimą, kuris vyksta čia pat, aplink mus.
Parašykite komentarą