Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-20 |
Apgauti kitą – žaidimas, kurį gerai žinome. Jis radosi tuomet, kai atsirado žmonės. Nežinau, kaip apgaudinėjama buvo akmens amžiuje, todėl pradėsiu nuo Romos imperijos laikų.
Pirma, gerai žinoma klastotė buvo monetų apipjaustymas: taip specialistai sumažindavo tikrą sidabrinę ar net aukso monetą, nežymiai sumažindama jos dydį. Dažniausia tai buvo kraštai. Toks reiškinys buvo labai dažnas tiek Antikoje, tiek ir viduramžiais. Kova su tuo buvo sunki, bet daugeliui žinomas monetų kalyklos vadovas Izaokas Niutonas sugalvojo figūrinę monetų briauną (gofravimą), kuris tiesiog parodydavo monetos tikrumą. Tiesa, reikia dar pabrėžti, kad monetų falsifikatus leido ir valstybė. Ne vienas Romos imperijos vadovas liepdavo mažinti gryno sidabro kiekį monetose, jį pakeisdami variu. Nors jos atrodė kaip tikros, su laiku sukėlė hiperinfliaciją, tai yra valstybės finansų krizę.
Valstybiniai pinigų padirbinėjimai yra žinomi, pavyzdžiui, fašistinė Vokietija planavo užversti savo priešininkų šalis padirbiniais ir taip sužlugdyti jų ekonomiką.
Dar viena citata iš Interpolo puslapio: „LIONAS, Prancūzija. Liepos 26 d. Interpolo generaliniame sekretoriate Lione susitiko JAV slaptosios tarnybos, teisėsaugos ir apsauginės spaudos pramonės atstovai, kad aptartų, kaip kovoti su itin apgaulingai padirbta JAV valiuta, vadinama „Supernote“.
Pranešama, kad „Supernote“ banknotas pagamintas Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje (Šiaurės Korėjoje). Tai aukštos kokybės 50 ir 100 dolerių banknotų, dar vadinamų „superdoleriais“, klastotė. Banknotai gaminami naudojant panašius procesus ir medžiagas kaip ir tikra JAV valiuta.
Parduoti neparduodamą
Buvo toks iš Hostinės miestelio Čekijoje (tuomet Austrijos-Vengrijos imperija) kilęs profesionalus sukčius, kuris po Pirmojo pasaulinio karo sugebėjo parduoti Eiffelio bokštą metalo laužo supirkėjams. 1925 metais Paryžiuje apsistojęs Victoras Lustigas užmatė vietinio laikraščio straipsnį, kuriame buvo aprašytos Eiffelio bokšto išlaikymo problemos: rūdija, miestas sunkiai randa lėšų jo priežiūrai, atsiranda vis daugiau jo išmontavimo šalininkų ir t. t. Žodžiu, publikacija inicijavo diskusiją: reikia Paryžiui to geležies gabalo, ar nereikia. Viktoras nusprendė, kad „nereikia“ ir ėmėsi veikti.
Išsinuomojęs patalpas prabangiame viešbutyje jis pakvietė į konfidencialų susitikimą nedidelę metalo laužo supirkėjų grupelę, prisistatydamas jiems kaip Pašto ir telegrafo ministerijos vadovo pavaduotojas. Sukčius verslininkams įtikinamai papasakojo, kad Prancūzijos vyriausybė nusprendė bokštą išmontuoti ir parduoti į metalo laužą, o viskas daroma slaptai, nes vengiama neigiamos visuomenės reakcijos. Sekdamas savo pasaką apie bokšto išardymą, Lustigas paslapčiomis tyrinėjo ir vertino verslininkus. Išsirinkęs auką, André Poissoną, jis vėliau paskyrė jam asmeninį susitikimą, o to susitikimo metu būtent jam pažadėjo vyriausybės kontraktą, jeigu verslininkas… duos kyšį. Verslininkas André taip norėjo to pelningo vyriausybinio kontrakto, kad atidavė V. Lustigui ir kyšį, ir pinigus už bokštą, kurį netrukus galės nusigriauti. Iš viso maždaug 70 tūkst. frankų. O tuo metu tai buvo dideli pinigai.
Kitas žinomas atvejis yra sugebėjimas parduoti visą karalystę. XIX amžiuje škotų generolas Gregoras Makgregoras pasiskelbė esąs Centrinėje Amerikoje esančios šalies Pojoiso (Poyais) valdovas. Jis pardavinėjo žemės sklypus, vertybinius popierius, nesamos šalies valiutą. Juo patikėję žmonės net išplaukė laivais į tą šalį. Deja, jų laukė tik laukinė gamta. Žymi dalis žmonių kelionės neatlaikė.
Bet tai istorija.
Dabar didesnė dalis apgavysčių keliasi į elektroninius tinklus, nors senieji metodai niekur nedingo. Jie kiek pasikeičia ir vėl kartojasi. Galiu priminti netikrų laiškų istorijų pasikartojimą, kai gauni elektroniniu būdu ar „palikimą“, ar prašomą pagalbą. Dabar, tiesa, dažniau pasitelkiamas būdas aprašyti vaiko ligą ir nurodyti, kad galima jį pagydyti, tik trūksta pinigų. Nekartosiu „meilės“ istorijų, kai per atstumą „randasi“ mielas pašnekovas, kuriam po nedidelio laiko reikia pradžioje nedidelių pinigų – taip kartais net senoles priverčia parduoti net savo butus.
Tų klastų yra gausu, todėl paminėsiu bene ryškiausius du. Pirmas yra skirtas vadinamosioms investicijoms. Čia apgauti naudojami keli būdai. Vienas iš jų, kurį taikė ir man, sukurti interneto puslapį su žinomo žmogaus „veidu ir vardu“ ir pasiūlyti skubiai investuoti. Asmuo, tuo patikėjęs, dažnai netenka visų savo pinigų labai greitai.
Dar viena klasta yra pasinaudojimas svetimu telefonu. Sakykim, jums tarsi skambina iš banko ir prašo vienokios ar kitokios informacijos. Po to pokalbio dažnokai pranyksta pinigai, laikyti tame banke. Variantų čia irgi daug – policija, mokesčių inspekcija (nesumokėtos baudos), gydymo įstaigos, telefono kompanijos. Sąrašą galiu tęsti. Neduosiu patarimų, nes jie neveikia. Geresnis būdas yra mokymai. Kaip sakoma: geriau patyrimas nei patarimas. Esu net nedidelę knygą apie tai rašęs „Manipuliacija arba Kaip paveikiami žmonės“ (2022 m.).
Taigi, apgavystės yra visuomenės ypatybė. Jos paprastai remiasi dviem žmonių psichologijos žiniomis: daug žmonių pasitiki kitais, dar daugiau žmonių nori greitai praturtėti. Tos žmonių savybės buvo, yra ir bus. Todėl nuo mažumės reikia mokytis ne tik apgauti, bet ir nesiduoti apgaunamam.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą