Kaip nugalėti priešą, užpuoliką ir agresorių šiomis dienomis ypač aktualus klausimas, į kurį dažniausiai randamas atsakymas – dar didesne jėga. Tačiau Japonijoje po dviejų pasaulinių karų iškilo mažai kam Lietuvoje žinoma asmenybė, kuri mokė įveikti agresiją taikiu būdu, kartu pasiekiant pergalę. Tai aikido kovos meno įkūrėjas ir mokytojas Morihėjus Uešiba (1883-1969). Iš šios asmenybės galime daug ko pasimokyti – kaip priimti taikos poziciją konflikto metu, kaip išlikti ramiam ir harmoningam, kai priešas stengiasi išmušti pusiausvyrą iš po kojų.

M. Uešiba praktikavo daug japonų kovos menų. Jam teko dalyvauti dviejuose pasauliniuose karuose ir ši patirtis įkvėpė sukurti kovos meną, pagrįstą universalia tiesa, kuriuo siekiama taikos ir harmonijos.

Didysis mokytojas sakė, kad japonų kovos menai praeityje buvo naudojami netinkamai, pavyzdžiui, 1482-1558 metais žemvaldžiai naudojo kovos menus kaip karo priemonę įsigyti dar daugiau turtų.

Antrojo pasaulinio karo metu M. Uešiba treniravo japonų kariuomenę, jis buvo puikiai įvaldęs kovos menus, skirtus kuo greičiau susidoroti su priešininku. Tačiau tokia kovos sistema Morihėjui buvo nepriimtina. Matydamas, kokią griaunančią jėgą turi karas ir žmonių bei tautų priešiškumas, M. Uešiba norėjo parodyti taikos ir harmonijos kelią. Mokytojas džiaugėsi, pasaulyje įsivyravus taikai, tačiau tuo pačiu jis matė, kad japonų žmonės vis dar gyvena suirutėje, kuri buvo karo pasekmė. Jis sakė: „Pirmiausia reikia pakeisti šią suirutę.“ Jis tai darė pasitelkdamas aikido.

„Tikroji aikido būklė yra visa apimanti meilė ir harmonija, todėl kovos sąvoka aikido yra visa apimančios meilės išraiška. Aikido susikūrė veikiamas visatos principų ir todėl jis yra absoliučios pergalės kovos menas“, – sakė M. Uešiba.

Iš techninės pusės aikido moko kaip panaudoti partnerio (priešininko) agresiją ir trumpiausiu keliu ją eliminuoti. Tam pasitelkiama įvairi, harmoninga judesių sistema. Aikido praktikuojantys nenaudoja puolimo ir smūgių technikų, nedalyvauja varžybose, nes visa tai skatina varžymąsi jėga. Aikido praktikantai siekia vidinės harmonijos, kiekvienas lavina individualius gebėjimus, kurie įvertinami laikant egzaminus.

Šiuolaikiniame gyvenime, kaip ir M. Uešibos gyvenimo periodu, svarbu atrasti harmoniją su savimi ir pasauliu, įveikti suirutę, kuri nuolat iškyla ne tik dėl karo, ligų ir gamtos stichijų, bet ir dėl priešiškumo visuomenėje. Kaip tai pavyksta realiame gyvenime? Paklausime aikido Klaipėdoje praktikuojančius Dainių ir Živilę Šilingus.

D. Šilingas treniruojasi jau 19 metų, kovos menu susidomėjo būdamas keturiolikos. Šiuo metu jis yra tradicinio aikido klubo „Budokan“ vadovas.

Į klausimą, kaip aikido filosofija padėjo išspręsti situaciją, susidūrus su konfliktiškais asmenimis, Dainius atsako: „Paskutinė mano tokia situacija buvo per jūros šventę. Su draugu stovėjome lauke prie kavinės durų įėjimo ir šnekučiavomės, netikėtai pajutau švelnų bakstelėjimą į nugarą. Žvilgtelėjęs per petį pamačiau, kad žmonės už manęs yra išgėrę ir savęs nekontroliuoja. Pasakiau draugui: „Paėjėkime į šalį“. Mes nuėjome kiek toliau nuo įėjimo ir atsistojome prie kavinės langų taip, kad galėčiau periferiškai matyti tuos jaunuolius. Nepraėjus nė dešimčiai minučių jie pradėjo su kažkuo stumdytis, grumtis, vyko muštynės, kurios greitai baigėsi. Aš apsidžiaugiau, kad sulaukęs stuktelėjimo į nugarą nepradėjau „ieškoti teisybės“. Būdamas paauglys būčiau ėjęs į konfliktą, kuris būtų atnešęs kažkokius fizinius ar psichologinius nuostolius man ir aplinkiniams. Dabar į konfliktines situacijas žiūriu visiškai kitaip.“

Ko šis rytų kovos menas moko kasdienybėje? D. Šilingas atsako, kad kaip ir daugelis žmonių daug streso patiria darbe, o aikido padeda geriau suprasti, kas vyksta viduje.

„Ko mane išmokė aikido – tai labiau save pajausti patiriant stresą. Aš pradedu jausti, kada pradeda greičiau plakti širdis, įsitempia kūnas, sukyla adrenalinas ir suprantu, kad man tokia būsena nieko gero neatneš. Tuomet ieškau būdo kaip būtų galima išspręsti susidarusią padėtį ir klausiu savęs, kodėl taip jaučiuosi, ką turėčiau daryti. Žinoma, ne visada tai pavyksta, būna, kad supykęs trenkiu kumščiu į stalą ir aprėkiu šalia esantį žmogų. Man didžiausia pagarbą kelia aikido meistras Inagaki Sensei, pas kurį vyksiu treniruotis į Japoniją. Dar nesu matęs, kad jis būtų piktas ar „išvestas iš kantrybės“. Tikiuosi man kada nors pavyks pasiekti tokį kaip jo lygį ne tik aikido technikos prasme, bet ir paprasto bendravimo prasme. Japonai dažnai po treniruočių sako, kad svarbu turėti didelę širdį. Manau tai yra svarbiausia.“ – atsako Dainius.

Živilė Šilingienė treniruojasi jau daug metų, beje, aikido salėje sutiko ir savo vyrą Dainių.

Klausiame jos, kaip aikido principus ji pritaiko gyvenime, susidūrusi su priešiškais, nedraugiškais asmenimis.

„Aš dar vis mokausi. Greičiausiai savo prigimties – kovoti prieš pavojų jėga, nepakeisiu. Tačiau dažnai pastebiu, kad su mažiau pažįstamais žmonėmis yra gana lengva, jei nesiekiu laimėti, bet tiesiog noriu išsiaiškinti kilusį klausimą. Mano pagrindinis veiksmas – klausimas, kas man asocijuojasi su provokacija aikido treniruotėse. O kai žmogus bando į klausimus atsakyti, jo dėmesys susitelkia visai kitur ir man tai tampa maža pergale. Svarbiausia nepasiduoti emocijoms, kurios mus atitolina nuo mąstymo. Mano manymu, laimi tas, kuris greičiau pradeda mąstyti.“ – dalinasi Ž. Šilingienė.