Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-15 |
Tą vakarą, liepos 16 d., Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje, J. Janonio g. 9, įėjau į Agotos Bričkutės tapybos parodos „KEISTA“ atidarymą dar nežinodamas, kad iš jo išeisiu ne kaip paprastas žiūrovas, o kaip žmogus, kurio viduje kažkas pajudėjo.
Agota Bričkutė – 1993 metais Klaipėdoje gimusi jaunosios kartos tapytoja ir menotyrininkė, 2016 metais Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete įgijusi menotyros bakalauro laipsnį, o nuo 2017 metų pradėjusi aktyviau tapyti, rengti personalines parodas ir dalyvauti grupinėse ekspozicijose. Man atrodo svarbu tai pasakyti ne vien todėl, kad recenzijoje reikia pristatyti autorę, bet todėl, kad jos kūryboje labai aiškiai jaučiamas žmogus, kuris ne tik žiūri į meną, bet ir pats jame gyvena, jį studijuoja, analizuoja, perleidžia per savo patirtį ir tada vėl grąžina žiūrovui jau kitokį. Jos tapyboje susitinka portretas ir peizažas, realybė ir fantazija, gamta ir žmogus, o siurrealizmo bei simbolizmo estetika tampa ne dekoracija, bet būdu kalbėti apie tai, ko paprastai neįmanoma pasakyti tiesiai. Todėl jau pirmą vakarą tarp jos drobių pajutau ne paprastą spalvų ir formų žaismą, o kažkokią keistą, beveik fiziologinę įtampą, tarsi paveikslai būtų durys į erdvę, kurioje galima susitikti su tuo, ką kasdienybėje stengiamės nuo savęs paslėpti. Ir būtent nuo šio jausmo man prasidėjo paroda, kurią šiandien prisimenu ne kaip vieną vakarą, o kaip patirtį, vis dar judančią manyje.
Autorės kūryboje ypač svarbus intuityvus ir automatinis kūrybos procesas, kuriuo išlaisvinami pasąmonės impulsai, o spontaniškai kylantys vaizdiniai tapybos metu susidėlioja į simbolišką ir alegorišką pasakojimą. Man šis jos kūrybos principas tapo labai svarbus tada, kai pradėjau suprasti, kad į paveikslus žiūriu ne tik akimis, bet ir kažkokia sunkiau paaiškinama vidine atmintimi. Atrodė, kad autorė ne tiek pasakoja žiūrovui, ką reikia pamatyti, kiek palieka jam erdvės pačiam įeiti į tą tarpinę zoną tarp realybės ir fantazijos, kurioje kiekvienas gali susidurti su savais simboliais.
Jos gamtovaizdžiai, nors ir remiasi realybėje egzistuojančiais vaizdais, nėra vien gamtos atvaizdai, nes juose gamta tampa žmogaus vidinio gyvenimo atspindžiu, o žmogaus būsena ima panašėti į kraštovaizdį, kuriame galima pasiklysti ir kurį kartais reikia pereiti iki galo. Būtent čia man ir atsirado tas vidinio miško pojūtis – ne miško kaip gražaus peizažo, o miško kaip kažkokio tankaus, neaiškaus, gyvo ir nuolat besikeičiančio vidaus. Ir galbūt todėl Bričkutės tapyba man pasirodė pagarbi ne tik žmogui, bet ir pačiai tapybai, nes ji nebandė visko paaiškinti, nevertė kūrinio būti vienareikšmiu atsakymu, o leido jam likti paslaptingam.
Tą vakarą, stovėdamas tarp drobių, pradėjau suprasti, kad keistumas nėra dekoracija ir nėra vien žaismingas siurrealizmo triukas, kuriuo galima nustebinti žiūrovą. Keistumas čia veikė daug giliau – kaip būdas išjudinti nervus, atmintį, baimes, troškimus ir visa tai, ką žmogus paprastai užkasa po kasdienybės dulkių sluoksniu. Aš mačiau potėpius, spalvas ir formas, tačiau po kurio laiko jie nustojo būti vien tapybinėmis priemonėmis ir pradėjo veikti kaip judesiai, kuriuos kažkas manyje jau seniai norėjo atlikti, bet nedrįso. Vienas vaizdas atrodė lyg prisiminimas, kitas – lyg sapnas, trečias – lyg kažkokia gamtos dalis, kuri netikėtai įgijo žmogaus charakterį, ir visame tame buvo jausmas, kad realybė čia nėra galutinis taškas. Tai man pasirodė ypač įdomu, nes autorės meninis pasaulis neatsiriboja nuo tikrovės, o ją perkuria taip, kad tikrovėje esantys dalykai pradeda kalbėti apie žmogaus vidų. Tą akimirką supratau, kad geras menas nebūtinai turi būti patogus ar iš karto suprantamas, nes kartais jo pareiga yra ne paaiškinti, o pajudinti tai, kas mumyse per ilgai buvo sustingę.
Viskas prasidėjo nuo kažkokio keisto virpėjimo, kuris nebuvo garsas, nebuvo šviesa ir nebuvo forma, o labiau priminė vidinį signalą, kurio ilgai nenorėjau girdėti. Jis mane pasiekė taip, kaip pasiekia mintis, kurią vis stumi į šalį, bet ji vis tiek grįžta, vis tiek braižo, vis tiek reikalauja vietos ir pagaliau priverčia atsisukti. Kai leidau jai įsitaisyti, pajutau, kad kažkas manyje pradeda slinkti, tarsi seniai užspaustas sluoksnis būtų pagaliau pajudėjęs ir po juo atsivėręs kitas, iki tol nematytas paviršius. Tas slinkimas buvo tylus, bet atkaklus, ir jis vedė mane gilyn į kažkokį vidinį raizginį, kuriame buvo senų baimių, užmirštų troškimų, nepatogių prisiminimų ir viso to, ko dažniausiai nenorime matyti net patys savyje.
Tačiau tą vakarą tas įprastas apsauginis sluoksnis nebeveikė, nes Bričkutės paveikslai kažkaip sugebėjo praslysti pro jį ir palikti mane akis į akį su tuo, kas paprastai lieka šešėlyje. Ir čia aš pajutau tikrą pagarbą menui, nes supratau, kad kūrinys gali būti ne tik gražus daiktas ant sienos, bet ir įvykis žmogaus viduje, kuris tęsiasi dar ilgai po to, kai išeini iš parodos salės.
Kiekvienas žvilgsnis į kūrinį buvo nebe vien žvilgsnis, o kažkoks vidinis lūžis, kuris priversdavo sustoti ir bent akimirkai nebegalvoti apie tai, kas vyksta už parodos sienų. Ne vien dėl grožio, ne vien dėl technikos ar spalvų, nors visa tai, žinoma, yra svarbu, bet pirmiausia dėl to, kad kažkas manyje atsiliepdavo ir versdavo klausytis. Tarsi kažkas būtų pasakęs: „Pagaliau“, ir tas „pagaliau“ buvo ne džiaugsmas, o pripažinimas, kad ilgai vengiau savo paties raizginių. Jie ten buvo – tankūs, neaiškūs, kartais bauginantys, kartais švelnūs, tokie, kurie neleidžia pabėgti, ir aš šį kartą nepabėgau, o leidau jiems būti.
Galbūt čia ir slypi kultūros bei meno prasmė, apie kurią dažnai kalbame per daug abstrakčiai: ne vien sukaupti gražius vaizdus, ne vien aplankyti parodą, bet leisti kūriniui pakeisti mūsų žvilgsnį, net jei tas pokytis iš pradžių yra nepatogus. Bričkutės tapyba man suteikė būtent tokią patirtį – ji nepadiktavo, ką turiu jausti, bet atvėrė erdvę, kurioje galėjau pats susitikti su tuo, ką ilgą laiką buvau nustūmęs į šalį.
Laikas ten išnyko, ne sustojo, o išnyko, nes nebebuvo sekundžių, minučių ir įprasto ritmo, buvo tik kažkokia vidinė tėkmė, kuri mane nešė be aiškios krypties, plano ar struktūros. Nebesupratau, kiek laiko stoviu, kiek galvoju, kiek jaučiu, nes viskas susiliejo į vieną keistą, tirštą būseną, primenančią sapną, bet ne tokį, iš kurio pabundi, o tokį, kuriame pasilieki, nes jauti, kad kažkas svarbaus vyksta. Ir tas vykimas buvo ne išorėje, ne vien drobėse ir ne vien autorės sukurtuose vaizdiniuose, o manyje, ten, kur meno kūrinys jau nebegali būti atskirtas nuo žmogaus, kuris į jį žiūri.
Kai viskas baigėsi, aš neparsinešiau vien vaizdų, nes kartu su jais parsinešiau kažkokias vidines žymes, kurios prilipo prie manęs ir pradėjo judėti manyje taip, kaip juda mintys, kai jų nebegali ignoruoti. Tas įvykis nebuvo nei gražus, nei patogus, nei lengvas, bet jis buvo tikras, ir būtent tas tikrumas mane sujaudino, pakėlė, suneramino ir nustebino. Tada supratau, kad menas gali būti gyvas ne tada, kai jis garsiai šaukia, o tada, kai tyliai įeina į žmogų ir ten pasilieka, o pagarba menui prasideda nuo gebėjimo pripažinti, kad kūrinys kartais gali mumyse sukelti daugiau klausimų nei atsakymų.
Praėjus mėnesiui, jaučiu, kad ši paroda manyje vis dar nesibaigė, nes jos vaizdai kažkur toliau gyvena, keičiasi ir vis iš naujo grįžta, tarsi būčiau parsinešęs ne paveikslus, o jų aidą. Agota Bričkutė man pasirodė kaip autorė, kuri pasitiki intuityviu kūrybos procesu ir nebijo leisti pasąmonei kalbėti vaizdais, todėl jos tapyba tampa savotiška tarpine teritorija tarp to, ką atpažįstame, ir to, ko dar nemokame pavadinti. Jos santykis su gamta, žmogumi, portretu ir peizažu man atrodo svarbus būtent dėl šio gebėjimo realybę paversti simboliu, o simbolį – asmenine patirtimi, ir tai yra kelias, kuriuo menas gali peržengti vien estetinį malonumą.
Ši paroda mane sujaudino, nes leido pajusti savo paties raizginius, pakėlė, nes parodė, kad vidinė netvarka gali būti ne silpnumas, o varomoji jėga, privertė suklusti, nes priminė, kad mano vidus nuolat kinta, ir nustebino, nes išmokė matyti ne vien objektus, bet ir savo paties būsenas. Todėl ši recenzija man nėra ataskaita apie vieną kultūrinį vakarą ar bandymas sudėti į tvarkingus sakinius tai, ką pamačiau, nes tikras susitikimas su menu retai kada būna tvarkingas, o kartais jis turi būti toks pat keistas, tirštas ir nepaaiškinamas kaip pats žmogaus vidus. Gal todėl Agotos Bričkutės paroda „KEISTA“ man ir tapo atsakymu į klausimą, kas nutinka, kai keistumui leidžiame priartėti – lieka ne tuštuma, o augimas, ne baimė, o gyvybė, ne pabaiga, o dar vienas sluoksnis, kurį tik pradedame matyti.
Todėl išeidamas iš „KEISTA“ supratau, kad keista buvo ne tik tai, ką mačiau ant drobių, bet ir tai, kas vyko manyje, nes Agotos Bričkutės tapyba leido man trumpam pažvelgti į savo paties vidinį mišką ir suprasti, kad keistumas, kurio kartais savyje vengiame, gali būti ne našta, o viena gyviausių mūsų kūrybiškumo formų.
o, miškas tave išperėjo…
Miškas – solidūs gražių kamienų medžiai, šalia išstypę plonučiai medeliai ir vėjo išversti, pasiruošę grįžti į žemę. Kas turi galią pasakyti apie mūsų miško buvimą mumyse?