Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-28 |
Ieškojau kokio nors epiteto pirmajam žodžiui: „netikėta“ – nelabai, „nenumatyta“ – ne visai, „nereali“ – tačiau realizuota… Žodžiu, skaitytojas gali savaip vertinti. Tačiau apie „kovojančią“ – būtina priminti, kad „ir už mus“.
Daug esame girdėję apie labdarą ukrainiečiams, įskaitant ir jiems reikalingais automobiliais. Paprasčiausia juos pristatyti „savomis kojomis“ – nuvairuoti ir perduoti. Ne sykį pagalvojau, kad tokiu atveju galėčiau prisidėti savo ilgų distancijų vairavimo patirtimi. Ne tik pagalvojau, bet ir kai kam prasitariau. Ir štai radosi proga spalio 23-iosios penktadienį iš Vilniaus į Ivano Frankivską nugabenti „Reno Megane“, pakrautą labdaros paketais (labdara automobilį aklinai pripildė Lenkijoje, kai Ukrainą remiantys baltarusiai – iš anksto susitarus – pristatė savo krovinį). Šią kelionę inicijavo anūkas Povilas, su kuriuo ir išvykome į 1200 km kelionę.
Vairavome pakaitomis, maždaug vienodai pasidalinę kelionės laiką. Atstumo požiūriu mano vairavimo dalis turbūt didesnė, nes man vairuojant Lenkijos magistralėse važiavome didžiausiu leistinu greičiu, o dar neseniai įgijusio vairavimo teises Povilo leistinas greitis tebėra ribotas.
Nebuvo problemų kelionėje, išskyrus situaciją Lenkijos-Ukrainos pasienyje. Atvažiavus į sienos kirtimo punktą apie trečią valandą nakties, buvome nukreipti į kilometrinės eilės galą, ir tik po septintos ryto eilė kiek pajudėjo – per valandą bent 100 metrų… Pagaliau daugiau kaip po pasienyje praleistų šešių valandų, šeštadienį patekome į Ukrainą.
Neabejotina, kad sienos kirtimas yra dirbtinai ribojamas (užbėgant į grįžimo reisiniu autobusu situaciją, kai sienos kirtimas užtruko penkias valandas), ir kad šio sunkiai suvokiamo ribojimo iniciatorius – ne Ukraina. Pokalbių su ukrainiečiais metu taip pat išgirdau apgailestavimą dėl tokios situacijos.
Kadangi važiavome tiktai per vakarinę Ukrainos dalį, tai vykstančio karo beveik nesimatė, išskyrus tai, kad pakelėje veikiančiose kapinėse matyti nemažai vėliavų… Vairuodamas tarp Lvivo ir Ivano Frankivsko pastebėjau didžiulę šiluminę elektrinę, dar veikiančią, tačiau ir akivaizdžiai pažeistą. Kaip vėliau išsiaiškinau, tai galingiausia Pakarpatėje Burštyno šiluminė elektrinė, pastatyta prie Burštyno ežero. Deja, kaip sakė ukrainiečiai, dabar likusi tik dalis šios elektrinės galios.
Žinoma, pristatytasis krovinys labai dėkingai priimtas, nuoširdžiausiai mus globojant viešnagės metu. Priėmęs labdarą, tarkime, Sergiejus (neatskleidžiant pavardės ir tikrojo vardo) atvirai paaiškino, į ką „pavirsta“ labdara – pavyzdžiui, į 9 kg sprogstamosios medžiagos nešantį droną. Pasiūlė netgi ant bombikės užrašyti linkėjimus – užrašiau „putinui“… Paaiškino ir apie sukurtus bei sėkmingai naudojamus kitus išradingus ginklus.
Viešnagė truko vos vieną parą, nes sekmadienį reisiniu autobusu Ivano Frankivskas – Ryga išvykome namo. Maždaug po 22 valandų (kaip minėjau, Ukrainos-Lenkijos pasienyje užtrukus apie penkias valandas), pirmadienį vėl Vilniuje. Visiškas kontrastas kertant Lenkijos-Lietuvos sieną – nepastebėjau, kaip net nestabtelėjęs autobusas beriedąs Lietuvoje.
Belieka reziumuoti, kad įvykusi kelionė – tiesioginis prisilietimas prie dabarties globalių problemų, kai besipuikuojantys savo valdžios galia pakvaišėliai (rytinio kaimyno ir vakaruose, už Atlanto vandenyno) sujaukia normalų gyvenimą. Tad kelionė – šioks toks pasipriešinimas pakvaišėliams…
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą