Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-11-15 |
Prieš šimtą metų Klaipėdos krašto verslininkai turėjo įvairiausių prašymų Lietuvos vyriausybei. Medienos perdirbimo pramonės atstovai kalbėjo apie gresiančią katastrofą, o bankininkai įžvelgė grėsmes, kurias kėlė prastas ūkininkų finansavimas.
Apie tai – dar viename „Atviros Klaipėdos“ ciklo, rengiamo pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomus dokumentus, rašinyje.
Nesusikalbėjo su miškininkais
Istorikas Julius Žukas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ yra rašęs, kad lentpjūvių skaičiumi ir produkcijos apimtimi Klaipėda žymiai lenkė Karaliaučių ir Gdanską. Pavyzdžiui, 1913 metais jos apdirbusios 400 tūkst. kub. m. medienos. I pasaulinio karo metu buvo nutrūkęs žaliavos tiekimas, bet vėliau, Vokietijos kariuomenei užėmus dideles teritorijas, paskutiniais karo metais jau buvo perdirbama vidutiniškai po 200 tūkst. kub. m medienos.
„Blogi laikai prasidėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kuomet atsikūrusi Lietuvos valstybė nutraukė (dėl konflikto su Lenkija) tranzitinės lenkiškos medienos plukdymą Nemunu. <…> Dviem trečdaliais smukus žaliavos įvežimui, dalis lentpjūvių užsidarė, kitos pradėjo dirbti ne visu pajėgumu, su pertrūkiais. Prancūzmečio pabaigoje Klaipėdoje veikė apie 500 darbininkų turėjusios 13 lentpjūvių, kurios perdirbo apie 130-140 tūkst. kub. m medienos“, – rašo J. Žukas.
1925-ųjų sausio viduryje finansų ministras Vytautas Petrulis persiuntė premjerui Antanui Tumėnui Klaipėdos krašto medžio pramonininkų ir medžių eksporterių sąjungos pageidavimus dėl miško medžiagos tiekimo lengvatinėmis sąlygomis ir pridėjo, jog „rasdamas šį Sąjungos pasiūlymą svarstytinu“ jį remia.
Savo rašte minėtoji sąjunga priminė, kad Vyriausybė buvo priėmusi sprendimą teikti „palengvintomis sąlygomis medžių kaipo pagelbėjimą prieš bedarbą“. Visgi, anot sąjungos, „pasirodė, kad Miškų Departamentas nenori patiekti Klaipėdos krašto medžių pramonininkams praktiškų pasiūlymų“. Verslininkai dėstė, kad minėtasis departamentas pasiūlė dalyvauti varžytinėse, kuriose bus parduodamos mažos biržės. Jos buvo „per daug toli nuo stoties, prie mažų upelių“, dauguma medžių buvo tinkami tik malkoms ir kaip popiermalkės, „kaipo rastai lentpjūvėms visai netinkami“.
„Idant medžių gauti ir vis didėjantį Klaipėdos mieste bedarbininkystės pavojų prašalinti“ pramonininkai prašė Vyriausybę įpareigoti Miškų valdybą skirti jiems medienos iš netoli stočių buvusių miškų, augusių tarp Kretingos, Palangos, Skuodo ir Kuršėnų, o Nemuno upyno srityje – iš Šakių, Prienų ir Alytaus girininkijų.
Sąjunga pridėjo, kad jei „rimtai Klaipėdos bedarbę, kurie gresia tapti katastrofa, prašalinti norima, tai be abejo bus atrasta galimybė Klaipėdos krašto pramonininkų prašymą patenkinti“ bei prašė Vyriausybės „atkreipti domę į labai kritišką Klaipėdos krašto stovį“ ir klausimą spręsti neatidėliojant.
Matyt, klausimas visgi nebuvo skubiai sprendžiamas arba sprendimai buvo ne tokie, kokių tikėjosi Klaipėdos verslininkai, nes J. Žukas rašo, kad dėl žaliavos stokos medžio pramonės gamybinės bazės nykimas krašte vyko iki 1931 m.
„Nepaprastai sumažėjus žaliavo tiekimui (1926 m. į Klaipėdos kraštą tebuvo atplukdyta 56,1 tūkst. kub. m medienos) miesto lentpjūvės 3-iojo dešimtmečio viduryje ir antroje pusėje atsidūrė tiesiog katastrofiškoje padėtyje. Giliausias krizės taškas buvo 1926 metai, kai vienu metu buvo likusios tik dvi veikiančios lentpjūvės, o pjautinės medienos eksportas smuko iki 49,9 tūkst. kub. m (1913 m. buvo eksportuota 457,1 tūkst. kub. m)“, – rašo J. Žukas.
Bankinės vilionės
Sausio pabaigoje V. Petrulis persiuntė premjerui ir dar vieną Klaipėdos verslo atstovo – Tautinio lietuvių banko direktoriaus Gustavo Juozupaičio – raštą bei prašė išreikšti nuomonę, ar reikia suteikti kreditą, o jei reikia, tai kokiu būdu.
Vladas Terleckas Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad šis bankas Klaipėdoje buvo įsteigtas 1919 m. rugsėjo 20 d. Jo veiklos kryptis buvo kredituoti žemės ūkį, amatus, prekybą.
„Veiklos pradžioje daugiausia teikė paskolas ūkininkams, vėliau (padidėjus kredito ištekliams) – ir pirkliams bei amatininkams. Rėmė „Ryto“ spaustuvės įsteigimą, buvo vienas didžiųjų jos akcininkų. Lietuvių bankui vadovavo krašto visuomenės veikėjas Gustavas Juozupaitis, priežiūros tarybos pirmininku rinktas Jokūbas Stikliorius, pavaduotoju Endrius Borchertas“, – rašo Vladas Terleckas.
Minėtajame rašte G. Juozupaitis dėstė, kad Lietuvos banko Klaipėdos skyrius nuo pat savo veiklos pradžios „nežymiai padėjo Klaipėdos Krašto ūkininkams“, o Kaune įsteigus Žemės banką tokia pagalba dar labiau sumažėjo ir buvo nurodoma kreiptis į šią naująją finansų įstaigą, nors jos „pinigų į Klaipėdos Kraštą lig šiol ir kaip visai neparėjo“.
G. Juozupaitis teigė, jog „šokią tokią rolę aprūpinti Klaipėdos Krašto ūkininku kreditais dar lošia Klaipėdos Krašto Laukininkų Susivienijimo Bankas“, taip pat Klaipėdoje, Šilutėje ir Pagėgiuose buvo įsisteigę „po vienas ūkininkų smulkaus kreditų bankų“.
„Iš viso imant todėl galima sakyti, kad Lietuvos Valdžia dėl šito ir politiniai labai svarbaus klausimo lig šiol ar visai arba labai menkai tėra pasirūpinusi“, – rašė bankininkas.
Pasak jo, į pagalbą galėtų ateiti „išsiplėtusios per visą kraštą Raiffeiseno bendrovės ir jų centralinis bankas Klaipėdoje /Raiffeisenbank/“, tačiau kartu G. Juozupaitis pažymėjo, jog kontrolinis šios finansų institucijos akcijų paketas priklausė užsieniečiams, o jo bendrovių valdybose buvo „daug priešvalstybiniai nusistačiusių asmenų“.
Anot G. Juozupaičio, jo vadovaujamas bankas nepaisant „nedidžio veikimo kapitalo“ buvo „žymiai padėjęs“ krašto ūkininkams, nors ir neturėjo „žymesnio šelpimo iš Lietuvos Banko, nei iš Valstybės“.
Bankininkas dėstė, kad ūkininkams būtinai reikėjo ilgesnių nei trijų mėnesių trukmės paskolų. „Visai Lietuvai svarbu, kad Klaipėdos Krašto žemės ūkis kaipo pavyzdys kitoms Lietuvos dalims neitų atgal“, – akcentavo G. Juozupaitis ir išdėstė nuomonę, kad „su maždaug 1.000.000 lig 1.500.000 litų, kurie būtų pavasaryje skiriami paskoloms Klaipėdos Krašto mažiausiems ir viduriniams ūkininkams, žymiai būtų patarnauta, bet, žinoma, tik tuomet, kad jie atsakančiai būtų padalinami“, o tokiu „padalinimu“ esą turėtų užsiimti viena įstaiga, turinti asmenis, „kurie tikrai pažįsta Klaipėdos Krašto šioje srityje padėtį“.
G. Juozupaičio nuomone, tokį tikslą buvo galima pasiekti arba valdžiai išperkant „Raiffeisenbank“ bendrovių akcijas, arba atidarant naują „centralinį šioms bendrovėms banką“, arba „įsteigti visose parapijose naujas atsakančias bendroves“. Bankininko nuomone, 40-ies tokių bendrovių įsteigimui reikėjo 100 000 litų, o jų centriniu banku galėtų tapti vienas iš jau veikusių Klaipėdoje. Geriausiai tam esą tiktų būtent jo vadovaujamas bankas, turėjęs skyrių ir agentūrų Šilutėje, Pagėgiuose, Katyčiuose ir Smalininkuose.
„Lietuvos Valdžia šitokiu būdu padarytų Klaipėdos Krašte labai didį kultūrinį ir tautinį darbą ir laimėtų daug simpatijos, kurios, gaila, reikia sakyti, dabar daug yra pametusi. Žmonių prielankumą menkiausiai Lietuva įgys vienat laikraščių spausdinimu, bet vyriausiai pozityviu darbu“, – įtikinėjo G. Juozupaitis.
Jis taip pat akcentavo, kad „įsteigimą Žemės Banko skyriaus Klaipėdoje klaipėdiškiai, žinoma, labai pasveikintų“, tačiau jei taip ir nutiktų, toks skyrius, „nesusipažinęs su Klaipėdos Krašto padėjimu ir teveikdamas vienat iš Klaipėdos, rodos, ir negalėtų taip pagelbėti, kaip kad tikrai yra reikalinga“.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Parašykite komentarą