Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-11-29 |
Prieš šimtą metų Klaipėdos krašte buvo itin įtempta padėtis dėl čia fiksuoto nedarbo masto. Emocinį foną tuo metu kaitino ir įtakingas verslininkas, dėl to užsitraukęs net premjero nemalonę.
„Badas geležį laužia“
1925-ųjų gegužės pabaigoje į Klaipėdos krašto gubernatorių Joną Polovinską-Budrį slaptu raštu kreipėsi Direktorijos pirmininkas Endriu Borchertas, tikinęs, kad nenori „apie bedarbę Klaipėdos krašte rašyti“, bet ji labai didėjanti, nes vien Vagonų fabrikas atleidęs 150 darbininkų. Pasak pirmininko, po susitikimo su darbininkų delegacija tapo aišku, kad jie rengs „bendrą akciją generalinį streiką“.
„Iš vienos pusės gerai, kad darbininkų padėtis ne per geriausia – išvažiuoja ne menkiau kaip penkios šeimynos kasdien į Vokietiją. Iš antros pusės rodos negeistina ir įvairių priežasčių, kad prieitume prie generalinio streiko Klaipėdos Krašte. Nebūtų tuokart išvengiamas karo stovis, o tas visgi kenktų ir būtų priežasčių. Mano nuomone tai, kad nežiūrint į dabartinį bedarbių skaičių, tiems kurie dideles šeimynas turi išmaityti – yra jų apie 800 – reikėtų būtinai darbo duoti – nes badas geležį laužia“, – rašė E. Borchertas.
Visos Direktorijos surašytame gubernatoriui skirtame dokumente buvo nurodyta, kad krašte „ilgesnį laiką yra ikišiol nebūta ir nuolat didėjanti bedarbė“. Jos priežastimi esą buvo „trūkumas žalios medžiagos medžio pramonei, kuris nepaprastai padidėjo pastarąją lengvą žiemą“. Vien Klaipėdos mieste tuo metu buvo 1450 bedarbių, krašte – dar 330.
Direktorija nurodė, kad siekdama mažinti nedarbą nuo metų pradžios išleido beveik milijoną litų ir tam skirtos lėšos jau buvo beveik užsibaigusios. Už šiuos pinigus Klaipėdoje statyta 100 butų, įrengta sporto aikštė, tiesta kanalizacija, grįstos gatvės, o Šilutės apskrityje, Minijos baseine, nusausinta apie 2000 ha pievų.
„Jeigu greitu laiku iš Finansų Ministerijos nebus skiriama lėšų bedarbės sumažinimui Klaipėdos Krašte, tai Krašto Direktorija turėtų bedarbių šelpimą visiškai nustoti ir lygiu laiku atsisakyti nešti atsakomybę už pasekmes, kurios iš to rastus. Pono Gubernatoriaus nuolankiai prašome daryti žygių, kad mažiausiai 800 darbininkų iš Klaipėdos miesto rastų uždarbio, arba Krašto Direktorijai būtų suteikiamos produktyviam bedarbių šelpimui reikalingos lėšos“, – dėstė Direktorija.
J. Polovinskas-Budrys netruko sureaguoti ir jau po poros dienų nusiuntė šiuos raštus premjerui Vytautui Petruliui.
„Šiomis dienomis vagonų fabrikas, negaudamas tolimesnių Susisiekimo Ministerijos užsakymų, atleido apie 150 darbininkų. Pernai šiuo laiku jau ateidavo sieliai ir lentpjūvės galėjo jau šiek tiek darbininkų priimti. Šį metą jų nėra ir laukti jų nėra iš kur, todėl padėtis susidarė rimta. Manifestacijos, streikai, susidūrimai policijos su darbininkais gali atnešti žalos kaip užsieny, taip ir viduje. Todėl reikėtų darbininkams darbo parūpinti“, – nuo savęs slaptame pranešime pridėjo gubernatorius.
„Rakšties“ pašalinti nepavyko
Tuo metu Klaipėdos krašte „bangas kėlė“ ne tik bedarbiai. Pats premjeras birželio pradžioje surašė raštus J. Budriui ir užsienio reikalų ministrui Valdemarui Čarneckiui dėl Klaipėdos krašto prekybos rūmų prezidento, Nyderlandų garbės konsulo Joseph Kraus. Tai buvo premjero reakcija į gubernatoriaus gegužę surašytą pranešimą, jog miško pirklių ir pramoninkų sąjungos metinio susirinkimo metu J. Kraus pavadino Klaipėdą mirštančiu miestu, „nurodydamas, kad jeigu taip toliau tęsis, tai Klaipėda mirs, o Prekybos Rūmai kaipo pirklybos atstovybė galima pavadinti kapinių inspekcija“.
„Užbaigė savo kalbą šiais žodžiais: „visur kur aš nueinu man kalbama, jog mes privalome su mūsų kaimynu, Vokietija, palaikyti geriausius santykius, bet Klaipėdos Krašte vokiečiai kojomis mindžiojami“. Klaipėdos vokiškieji laikraščiai Krauso kalbą sušvelnijo, bet Vokietijoje, kaip tik, daugelis laikraščių, ypač komercinių, kaip „Berl. Borser Zeit.“ kaip tik privedė pačius aštriausius žodžius, pavadindami straipsnius: „Klaipėda – mirštantis miestas“. Aišku, kad tas kenkia Klaipėdai, nes iš Berlyno laikraščių sems žinias ir spausdins kitų Europos sostinių komerciniai laikraščiai. Man atrodo, kad su Kraus reikia baigti“, – rašė gubernatorius.
„Pritardamas Tamstos nuomonei, kad Krauso elgimąsis kaip Prekybos Rūmų pirmininko yra neatleistinas, kad jis toje vietoje negali būti kenčiamas, prašau daryti žygių per Direktoriją, kad Krausas iš Prekybos Rūmų pirmininko vietos būtų pašalintas ir būtų išrinktas kitas pirmininkas, kuris neužsiimtų politikavimu, o tiktai atstovautų prekybos reikalais“, – gubernatoriui rašė premjeras.
Užsienio reikalų ministrui jis rašė, kad J. Kraus „užsiima ne savo srities reikalais, bet politikuoja ir varo priešvalstybinę akciją“ ir minėdamas gubernatoriaus aprašytą pasisakymą ji vadino melagingu, kurio tikslas buvo „pakenkti Lietuvos interesams“.
„Asmuo kuris nelojalus valstybei, kuris naudojasi savo padėtimi, kad kenkti valstybės interesams, negali būti kenčiamas kaip svetimos valstybės konsulas, todėl turiu garbės prašyti Tamstą padaryti visų galimų žygių į Olandų vyriausybę, kad ji atšauktų duotą Krausui Olandų garbės konsulto titulą ir savo reikalus atstovauti paskirtų kitą asmenį, kuris būtų Lietuvos valstybei lojalesnis“, – išdėstė V. Petrulis.
Visgi greičiau pareigose neliko ir pačio J. Polovinsko-Budrio, ir V. Petrulio, o J. Kraus. Pastarasis Klaipėdos krašto prekybos rūmų prezidentu buvo dar ir 1926-aisiais, vėliau tapo garbės nariu, buvo Klaipėdos krašto seimelio pirmininku. Nyderlandams jis atstovavo iki 1927-ųjų vasario, kai, anot „Memeler Dampfboot“, „savo paties prašymu garbingai pasitraukė“.
„Vadintas Klaipėdos politinio ir ekonominio gyvenimo varikliu. Po 1933 įsigalėjus naciams, su kitais politikos senaisiais veikėjais buvo priverstas pasitraukti iš aktyvios visuomeninės veiklos ir išvyko į Vokietiją“, – Mažosios Lietuvos istorijos enciklopedijoje apie J. Kraus rašo Algirdas Antanas Gliožaitis ir Julius Žukas.
Vladas Terleckas yra rašęs, kad V. Petrulio politinę karjerą sužlugdė slaptos derybos su Lenkija, dėl kurių 1925-ųjų rugsėjį turėjo atsistatydinti. „Tos derybos prasidėjo Lenkijos iniciatyva, didžiosioms valstybėms spaudžiant, esant Lietuvos interesui plėtoti prekybą per Klaipėdos uostą ir įveikti šio miesto pramonės sąstingį. Tačiau deryboms griežtai pasipriešino opozicija (liaudininkai ir tautininkai), laikydama jas nereikalingomis, politiškai žalingomis. Valstiečių liaudininkų laikraštis „Lietuvos žinios“ spausdino karikatūras, kuriomis buvo pašieptos derybos su Lenkija, V. Petrulio politika jose. Pagal M.Yčą (Kopenhagos derybų delegacijos narį), galimybė pasiekti kompromisą su lenkais buvo reali, nes jų reikalavimai buvo kuklūs. Tačiau V. Petrulio Vyriausybė netenkino nei opozicijos, nei pozicijos, todėl ji buvo priversta atsistatydinti“, – rašė Vl. Terleckas.
J. Polovinskas-Budrys atsistatydino iš gubernatoriaus pareigų 1925-ųjų lapkričio pradžioje, po prolietuviškoms partijoms itin nesėkmingų pirmųjų rinkimų į Klaipėdos krašto seimelį.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Parašykite komentarą