Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-11-16 |
Be reikalo, oi be reikalo dabartiniai kultūrinkai šiaušiasi prieš tai, kad šį sektorių dabotų aušrą nuo Nemuno nešantys veikėjai. Dar 1953-ųjų dokumentai liudija, jog tik tokia aušra ir tegelbėjo kultūrą bei įtaigiai atverdama akis aiškino, kokie buvo susitarimai su Amerikos šeimininkais, kokios buvo žalingos Uolstrito direktyvos.
1953-iųjų rugsėjį Klaipėdos miesto Vykdomasis Komitetas konstatavo, kad pastaruoju metu kino teatrų ir klubinių kino teatrų darbe buvo pastebimas „tam tikras darbo pagerėjimas“.
Vienu iš tų „nežymių pasiekimų“ buvo tai, kad kai kurie klubiniai kinai, pavyzdžiui, geležinkeliečių, Celiuliozės ir popieriaus kombinato, nuolat įvykdydavo finansinius planus.
Kitas, ko gero, gerokai rimtesnis pasiekimas buvo tai, kad „kino teatruose „Švyturys“ ir „Tėvynė“ su pasisekimu praėjo meninio lietuviško filmo „Aušra prie Nemuno“ demonstravimas“.
„Seansų pradžioje išstodavo filmo dalyviai dramos teatro aktoriai, kino teatre „Švyturys“ įvyko žiūrovų konferencija, kurioje dalyvavo daugiau kaip 300 žmonių“, – pasidžiaugė Vykdomasis komitetas.
91 minutės trukmės filmas pasakojo, kaip į pirmaujantį kolūkį, kuriam vadovavo orus, tik savą nuomonę pripažįstantis Gabrys, grįžo agronomo mokslus mieste baigęs jo sūnus Tauras.
„Jau per pirmąjį bendrą kolūkiečių susirinkimą atvykėlis siūlo savą receptą, kaip gyventi dar geriau: tereikia nusausinti prie derlingų laukų besišliejančias pelkes. Susirinkusiems abejojant, o tai ir pritariant, supykęs Gabrys, nenorintis naujovių, palieka susirinkimą. Šeimyninis ginčas rutuliojasi ir toliau: Gabrys išveja sūnų iš namų, užtat kolūkiečiai būtent Taurą perrenka naujuoju kolūkio pirmininku. Nors kolūkyje reikalai geri ir kasdien vis gerėja, Lietuvos kaime dar yra žmonių, neapsisprendusių dėl bendro darbo. Tai abejojantis valstietis Pikelis, taip pat Prankus, išauginęs dukrą Birutę religine dvasia, nors mergina dvejoja dėl Dievo žadamos palaimos ir konkretaus stotingo Tauro. Tuo metu, kai pasimetusi Birutė karštai meldžiasi vietinėje bažnyčioje, ekranas nukelia į religinės katalikų citadelės Vatikano menes. Pasirodo, katalikinės Lietuvos ten nepamiršo, ir vietiniai kardinolai siunčia porelę emigrantų diversinei veiklai jų buvusioje tėvynėje. Žinoma, naujosios Lietuvos žmonės budrūs, o kai į kampą įvarytas vienas diversantų prašo Gabrio, kad padėtų („Juk abu lietuviai esame“), pastarasis suvokia visą moralinį savo puolimą, ir įdavęs priešus kam reikia, vėl įsijungia į bendro kolūkinio gyvenimo statymą. Prie gėrybėmis lūžtančio Tauro ir Birutės vestuvių stalo susirinko visi pažangieji filmo personažai, jų daina („Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas…“) apoteoze kyla tiesiai į dangų“, – juostos turinį Lietuvos filmų centro interneto puslapyje yra aprašęs kino kritikas Saulius Macaitis.
Pasak jo, pirmieji Juozo Baltušio scenarijaus variantai vadinosi paprasčiau, kukliau: „Tolimoje apylinkėje“, „Senojo Gabrio vienkiemis“.
„Profesionalus rusų dramaturgas Jevgenijus Gabrilovičius, pritvirtintas prie šio darbo Maskvos nurodymu, labai gerai įsivaizdavo tuo metu SSRS klestėjusios nekonfliktiškos „socialistinio realizmo“ teorijos reikalavimus, pagal kuriuos ir perdirbo pradinį sumanymą. Atsirado ne tik banaliai patetiškas pavadinimas, o vidutiniokas Gabrys, abejojantis, ar stoti į sūnaus vadovaujamą kolūkį, tapo pirmininku. Gera kovoja su geresniu. Ekrano variante kolektyvizacija vaizduojama negrįžtamai baigta, ja abejoja tik keli keistuoliai, žagrėm vagojantys savo sklypelius (kinematografiškai bene išraiškingiausias filmo epizodas). Į užsienio tematiką linkusiam filmo režisieriui A. Faincimeriui menkai terūpėjo eilinių lietuvių problemos, jis atsigauna bene tik dekoratyviuose Vatikano epizoduose, nors filmo kontekste tai – visiškas svetimkūnis. Istorikų dažnai giriamas puikaus operatoriaus A. Moskvino darbas išsiskiria nebent to meto pilkoje, suniveliuoto vaizdo sovietų kino produkcijoje. Vis dėlto nemažas, psichologiškai labai išraiškingas Juozo Miltinio, giliai suvokiančio savojo Prankaus vidinius prieštaravimus, vaidmuo – autonomiška meninė vertybė. Ji leidžia rimčiau žvelgti į šį nerealizuotų ketinimų filmą“, – rašo S. Macaitis.
1953-aisiais savaitraštyje „Literatūra ir menas“ Petras Keidošius rašė, jog šis filmas buvo kuriamas „gražiosiose Kauno apylinkėse“. Paminėta, kad Tauro ir Birutės bėgimo į bažnyčią scena buvo filmuojama Raudondvaryje, Zapyškyje ir Panemunėje.
„Nemažai teko pavargti aktoriui V. Derkinčiui, kol jis išmoko arti. Arti teko ir aktorei A. Jodkaitei. Akt. J. Paplauskas, vaidinantis kalvį Kirdą, turėjo savo rankomis pakilnoti tikruosius kalvės įrankius – kūjus, kūjelius, išmėginti priekalo tvirtumą“, – rašė P. Keidošius, paminėjęs ir kaip vidurvasarį buvo sukurta „darganotos rudens dienos iliuzija“ – tam prireikė „keleto litrų skystos ochros, stiprios propelerio vėjo srovės ir vandens švirkštų“.
„Tauras tvirtai tiki kolūkinės santvarkos, savo reikalo teisingumu. Jo pusėje didele jėga – priešakinis mokslas. Jam netrukdo jokie prietarai; jis tiki ne į kažkokį įsivaizduojamą stabą – dievą, bet į kuriantį tarybinį žmogų, apginkluotą komunizmo idėjomis“, – savo ruožtu žurnale „Jaunimo gretos“ tuo metu rašė Romualdas Lankauskas, pridėjęs, kad „išsivadavimo iš religinių prietarų problema yra viena iš tų problemų, kurias sprendžia filmas“.
„Dievas tyli. Gal Jis kurčias nuo senatvės? Ne, jis rajus ir klastingas, kaip senas nusipenėjęs voras. Dievo vardas – Vatikanas. Tai Šlykštynė ir tamsa, tai obskurantas ir banditas viename asmenyje! Per amžius Jis seilino reakcijos batą, fariziejiškai mosavo kryžium prieš tikinčiųjų akis, įžūliai vaidino Šventumo komediją, o pajutęs, kad grobis slysta iš rankų, akimirksniu kryžių pakeisdavo durklu. Ach, kaip gaila, kad praėjo kryžiaus žygių laikotarpiai! Būtų galima suruošti kryžiaus karą prieš Tarybų Sąjungą, prieš liaudies demokratijos šalis, – dūsauja Vatikanas. Bet jei negalima taip, tai – kenkti, mulkinti, žudyti, šnipinėti. Toks yra susitarimas su Amerikos šeimininkais. Vienas po kito filmo kadrai vis ryškiau parodo, ką šiandien veikia Vatikanas ir jo sėbrai. Matome juos susirenkant popiežiaus rūmuose, kur lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų likučius atstovauja Tučius. Jo pavardė įrašyta Vatikano „karių“ kartotekoje. Na, žinoma, tik tokios banditiškos žmogystos iš Vakarų Vokietijos kabaretų ir tegali laukti popiežiaus pasitikėjimo. Šnipai ir diversantai, įvairios žmonijos atmatos – visus juos, sutinkamai su Uolstrito direktyvomis, glaudžia Vatikanas po savo kruvinu skvernu ir, aprūpinęs amerikoniškos sistemos revolveriais, palaimina „šventai“ misijai… Be perstojo mezga Vatikanas kenkimo voratinklį, tiesia savo čiuptuvus“, – dėstė R. Lankauskas.
Jis pažymėjo, kad artistės Aldonos Jodkaitės vadinamai Birutei „tik gaivaus, veržlaus kolūkinio gyvenimo dvelkimas ir tie stiprūs, sukrečiantieji jos psichikų smūgiai, pasiųsti jai pačios bažnyčios, galėjo suplėšyti religinių prietarų voratinklį, apraizgiusį jos sąmonę“.
„Aušra prie Nemuno“ apkeliaus visą mūsų mylimą Nemuno šalį – Tarybų Lietuvą, aplankys broliškąsias respublikas, tarsi laukiamas, mielas svetys. Ir visur filmo kadrai, jo muzika, praskambės jaunimui kaip himnas apie tarybinio gyvenimo dienų šviesą“, – juostos perspektyvą nušvietė R. Lankauskas.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Skaitai straipsnio idėjos įžvalgą ir vienas pastebėjimas atsiranda – Iki Tapino satyros apie tuos kurie ne su konservu-liberastu sueitimi darbininkui-kolūkiečiui Vainorai ( tikėtina neįžeis, priims pozityviai ir nerodys purslotų emocijų) toloka dėl kūrybines kompetencijos bet idėjinės užuomazgos aiškios. Šiaip straipsnio idėja -propaganda „Be reikalo, oi be reikalo dabartiniai kultūristai šiaušiasi prieš tai, kad šį sektorių dabotų aušrą nuo Nemuno nešantys veikėjai“ išduoda Vainoro minties gylį „oi be reikalo“ kaip ir išduoda Vainoro prigimti. O Vainoro parinkta kolūkiečiu propagandos kulminacija „Dievo vardas – Vatikanas. Tai Šlykštynė ir tamsa, tai obskurantas ir banditas viename asmenyje!“ galima sudėlioti šiandienos kultūristų šūkiui tinkama ir apie kultūristu baudžiauninku esybes analogą „ Dievo vardas – Nemuno aušra. Tai Šlykštynė ir tamsa, tai obskurantas ir banditas viename asmenyje“. Kuo skiriasi tuometinė sovietu propaganda nuo šiandienos konservu-liberastu propagandos???? Kaip ir niekuo tik režisieriai ir jų pagalbininkai kiti. Tada uolus ultra sovietiniai komunistai, dabar uolus konservu-liberatu chuntos purvasklaidos ultra nešėjai.