Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-17 |
Klausimas – ne retorinis. Nepulsiu kartoti populiarių štampų ar vadovų, kurių amžius jau kelia įtarimų apie jų sveikatą ir sugebėjimus. Tikra problema yra kiek subtilesnė, nes pasaulis tai ne tik vadovai, nesugebantys būti lyderiais, bet ir visi tie, kuriems tenka kasdien kovoti su tokiais sunkumais, apie kuriuos anksčiau buvo sunku sumanyti.
Vienas mano minčių skaitytojas pasakė, kad fizikai kitaip mato Visatą nei humanitarai. Aš, aišku, nesutikau: „Žmogus kilo iš gyvūnų, o ne iš specialybės“.
Iš tikro, nors kūniški dalykai yra netobuli ir bendri visiems žmonėms, tačiau tai mūsų bendrumo pamatas. Kitas ne mažiau reikšmingas mūsų bruožas yra tai, ką mes vadiname psichika. Jei kas domisi ja plačiau, gali atsiversti bet kurią enciklopediją ar psichiatrijos vadovėlį. Man dabar svarbu atrasti, kodėl kai kurios jos savybės kelia nuoskaudas ar net pasipiktinimus. Tai – kvailumas. Bene svarbiausia jo ypatybė, kad jis atpažįstamas iš išorės, t.y. kituose, o iš vidaus to negali pasakyti beveik niekas.
Žiūrint televizijos laidą ar YouTube kanalą nuolat girdžiu, kad pasaulį apima kvailumo epidemija. Nesiimu vienareikšmiškai atsakyti, ar tai tiesa, nes tai galima padaryti tik iš išorės (mano knygoje „Kaip išvengti grupinio idiotizmo“ yra aprašyta pati procedūra).
Galima bandyti pasitelkti kad ir dievišką žvilgsnį, tik nežinau, kurį pasirinkti – Budą, Alachą, Patrimpą ar dar kitą.
Viduramžiais kartais bandydavo pasitelkti požiūrį „Sub specia aeternitatis“, bet tai buvo viduramžiais.
Grįžkime į mūsų realijas. Psichinių susirgimų yra labai daug, kai kurie iš jų iš vidaus naikina žmones, sukelia savižudybes, kenkia pasaulio ekonomikai, politikai ir kultūrai. Čia tenka galvoti apie to priežastis. Ar jos objektyvios, ar tik būdingos mūsų laikmečiui? Mokslinėje literatūroje radau minčių apie tai. Sakoma, kad reikia išskirti tris esminius veiksnius, esančius psichinių sutrikimų evoliuciniu pagrindu. Pirmasis yra toks: smegenų ir psichikos sudėtingumas – kuo sistema sudėtingesnė, tuo tikėtinesni jos sutrikimai. O mūsų protas tapo negamtiškai didelis. Antrasis – mūsų biologinės rūšies gyvenimo sąlygų pasikeitimas – lemia, kad psichika turi tvarkytis su tuo, kam ji negalėjo būti prisitaikiusi (pavyzdžiui, tai nulemia ir kitas paplitusias ligas, kaip hipertoniją, cukrinį diabetą). Trečiasis – genetinių pagrindų nevienareikšmiškumas – sukuria tam tikrus psichikos pažeidžiamumus. Žmogaus genomas mutuoja nuolat, todėl neretas padarinys – naujos sandaros radimasis, kuris gali sukelti ligą ar net kelias ligas.
Todėl galima manyti, kad psichiniai sutrikimai yra ir mūsų rūšies sėkmės šešėlis, tas mokestis, kuris mums kainuoja.
Kodėl santūriems žmonėms kyla noras kai kuriuos populiarius dalykus pavadinti beprotybėmis? Galima tiesiog rasti ne vieną faktą, kai žmonės išeina iš proto, todėl net radosi terminas beprotnamis. Kai kada apibūdinti gydymo įstaigą, kai kada ir kitą.
Tiesa, beprotybės skiriasi istoriškai. Tai, kas vienaip atrodė Aristoteliui, dabar gali tapti komerciniu reiškiniu. Pavyzdžiui, konkursas, kas daugiau suvalgys hamburgerių ar koldūnų, išgers „Fantos“ ar degtinės, tapo spektakliu, pramoginiu renginiu. Vadinti beprotybėmis tai išdrįstų tik senovės graikai, o romėnai susigėstų.
Todėl nubrėžti tikslios ir griežtos ribos beveik neįmanoma. Paprasčiausias apibrėžimas yra nurodymas, kad reiškinys peržengia sveiko proto ribas.
Būtų gal ir aiškiau, jei gerai suprastume, kas yra tas sveikas protas. Beprotybę galima apibrėžti ir kaip kenkimą sau ar bendruomenei, neįgaunant naudingumo. Pavyzdžiui, galima žaloti save ar kentėti nežinant už ką. Čia turime ir kraštutinių atvejų, kai paauglys žaloja save dėl nori išsiskirti, pasirodyti.
Tarp suaugusių savo įnešė religiniai tikėjimai. Rusijoje radosi tikėjimo grupė skopcai, kurie kovodami prieš geismus, naikindavo savo lytinius organus. Dar kartą reikia pabrėžti, kad tai tam tikrų žmonijos susiklosčiusių normų ribų peržengimas.
Nesiimsiu psichiatro darbo, nes jam sunku, kadangi psichikos ligų kiekis ir rūšys kinta gana greitai. Tai, kas anksčiau vadinama nukrypimu, gali būti įtraukiami į ligų sąrašą (klasifikatorių).
Tačiau ar reikia ką nors daryti, nes viskas ir taip gerai einasi, tarsi savaime? Man atrodo, kad randasi vis nauji nukrypimai ir jie nėra visai nekalti.
Pirma, gal būt reikšmingiausia žinia apie tai yra patiklumas. Kiekvieną kartą perskaičius naujieną apie „atimtus“ pinigus ir senolių ar kokių nors „pirkėjų“ pradedu abejoti jų mąstymo galiomis. Kita šios ypatybės dalis yra melagienų paplitimas. Kaip lengva patikėti malonia naujiena, jei ji ryškiai apiforminta, paremta autoritetu. Bene geriausiai tai atspindi vaistų ar netikro gydymo procedūrų reklama. O ir polinkis į pirkimą arba šopingas yra pripažįstamas priklausomybe, tik retai kas nuo to gydomas.
Antru beprotybės epidemijos bruožu galima pripažinti demokratinių valdžių „protingumo“ kritimą. Į valdžią gali patekti vos ne kiekvienas ir dėl to visuomenės gali patirti galingų nuostolių. Pažiūrėkime tarsi į neseną Rusijos istoriją: Leninas, Stalinas, Putinas tikrai neturėjo ar neturi aukšto intelekto. Kas darosi Europos valstybėse, nesiimsiu kritikuoti – yra protingesnių už mane. Politikų, kurie galvoja toliau už dvi savo kadencijas – minimalus kiekis.
Vienas iš esminių proto požymių yra savo elgesio ilgalaikių pasekmių numatymas. Vis daugiau žmonių tesugeba gyventi šia diena, jiems sunku pagalvoti apie tai, kas bus po dešimties ar net dvidešimties metų. Čia ne tik asmeninės pensijos problemos, bet ir valstybės skolos buvimas. Didžiausių pasaulio valstybių finansų sistemos tapo paskolinėmis. Problemos perkeltos vaikams ir anūkams. Pasaulio ekonomika tapo „prasiskolinusi“. Ką tai reiškia, supranta tik specialistai, bet ne pati visuomenė.
Kitaip sakant, čia kelios problemos: valstybės ir visuomenės valdymo kokybės degradacija (nesugebama numatyti elementarių dalykų), kita – politikų bandymas išsilaikyti, o ne pasiekti tolimo, bet būtino rezultato.
Naujų technologijų labai greitas augimas ir taikymas socialiniam valdymui tampa visuomenės pajungimo įrankiu. Bene aiškiausia tai matyti Kinijoje, tąsa yra ir Rusijoje. Viskas turi būti valstybės rankose, o tai tereiškia, kad pirmojoje valstybėje bus komunistų valdymas, o antrojoje – asmens diktatūra.
Ši galimybė neabejotinai augs ir jos grėsmę reikia matyti ir demokratinėms visuomenėms. Tvirtos rankos paieškos vyko ir vyksta daugelyje šalių. Kuo tai baigiasi, mato ne tik istorikai.
Ar pasaulis gali išvengti buvusių imperijų likimo? Kitaip sakant, žlugimo? Matyt, kad sunkiai. Nes pagrindinės to proceso priežastys slypi jų viduje. Išoriniai sukrėtimai tik paskatina ar pagreitina griūtį. Sakykim, Covid epidemija parodė galimybes kooperuotis sprendžiant išlikimo problemą. Bet kaskart randasi naujų veiksnių, išbalansuojančių bendrą sistemą.
Laikas niekur nelįsti ir galvoti visų pirma pačiam su savimi.
Kas čia per diagnostikas? Kas čia per diagnozė? Kas iš to?
Laikas galvoti