Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-13 |
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius kviečia klaipėdiečius ir svečius spalio 16 d. 16 val. prie Herkaus Manto paminklo (Herkaus Manto g. 38) prisiminti Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. Prie prūsų sukilimo vado paminklo prisiminsime prieš 82 metus Mažąją Lietuvą nusiaubusį kruvinąjį sovietinį marą.
Visiems Klaipėdos krašto gyventojams vokiečių karinė vadovybė 1944 m. liepos 30 d. įsakė evakuotis. Kaimo gyventojai buvo apgyvendinti Karaliaučiaus krašto dvaruose, pas ūkininkus, o miestiečiai evakuoti į Vokietijos gilumą.
1944 m. vasaros pabaigoje vokiečiams pavyko sustabdyti sovietinės kariuomenės veržimąsi, o fronto liniją kuriam laikui stabilizuoti. Klaipėdos krašto gyventojams įsakyta grįžti nuimti derlių.
1944 m. spalio 9–20 d. sovietinės kariuomenės I Pabaltijo frontui pavyko užimti Smalininkus, Šilutę, ties Nausėdais pasiekti Nemuną, spalio 21 d. įsiveržti į Pagėgius. Toks staigus priešo įsiveržimas sutrukdė gyventojų evakuaciją, bėgantieji pateko į karo veiksmų zoną.
Karas didesnei daliai civilių, patekusių į karo veiksmų zoną, baigėsi mirtimi. Sovietų kareiviai prisimena, kad tankų vikšrai buvo aplipę žmonių kūnų dalimis, nes sovietų technika traiškė besitraukiančius Mažosios Lietuvos gyventojus.
Sovietų kareiviams, kai jie priartėjo prie Mažosios Lietuvos, politrukai aiškino, kad ten yra Vokietija ir nereikia gailėtis vokiečių. Rusų rašytojas Ilja Erenburgas 1942 m. liepos 24 d. „Krasnaja Zvezda“ straipsnyje Убей!“ („Užmušk!“) rašė: „Mes žinome viską. Mes nieko nepamiršome. Mes supratome: vokiečiai ne žmonės. Nuo dabar žodis „vokietis“ mums pats didžiausias prakeiksmas. Nuo dabar žodis „vokietis“ užtaiso šautuvą. Nekalbėsime. Nesipiktinsime. Žudysime. Jei tu per dieną nenužudei nors vieno vokiečio, tavo diena praėjo veltui (…). Jei tu užmušei vieną vokietį, užmušk kitą – nieko nėra mums linksmesnio nei vokiečių lavonai. Neskaičiuok dienų. Neskaičiuok varstų. Skaičiuok tik viena: kiek tu užmušei vokiečių (…)“
1944 metų vasarą į Vilnių atvykęs tas pats rašytojas Ilja Erenburgas per Vilniaus radijo stotį kalbėjo: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį.“
Žmonių kraujas, moterų prievartavimas buvo Raudonosios armijos karių kasdienybė. Šiandien, minėdami tą baisų žmones naikinantį karą, Mažosios Lietuvos genocido dieną turime ne tik prisiminti nužudytuosius, bet ir pasakyti, kad karo nusikaltimams senaties termino nėra. Kiek galime girdėti, kad nugalėtojų niekas neteisia? Išprievartautos ir nužudytos moterys, tankų vikšrais sutraiškyti civiliai, nuskandinti pabėgėlių laivai – II pasaulinio karo aukos. 55 milijonai žmonių netekčių turi būti pamoka, kad daugiau to nepasikartotų.
Deja, karas į Europą sugrįžo. Žmonės, kurie nepadarė jokio nusikaltimo, yra žudomi. Labai dažnai girdime, kad karas Ukrainoje yra ne mūsų karas. Karas kaimyninėje šalyje – mūsų karas, nes ta pati šalis, kuri pasmerkė mirčiai Mažosios Lietuvos gyventojus, tęsia savo nusikalstamą veiklą ir žudo.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą