Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-25 |
Tomas kalba. Ir kalba taip, kaip kalba žmogus, kuriam menas nėra dekoracija ant sienos, o gyvas organizmas, kuris kvėpuoja, juda, provokuoja, verčia žiūrėti į save ir į pasaulį be filtrų. Todėl, kai pamatau, kaip žmonės puola Martyno Gaubo „Lietuvaitę“, man pasidaro aišku ne tik apie skulptūrą, bet ir apie mus pačius. Nes menas, kuris išjudina, visada iškelia į paviršių ne vien kūrinio problemą, bet ir žiūrovo ribotumą. Ir dabar tas ribotumas verda visuose socialiniuose tinkluose, kur kiekvienas, kas tik moka paspausti „komentuoti“, jaučiasi turįs teisę spręsti, kas yra menas, kas yra „šventumas“, kas yra „grožis“, kas yra „degradacija“.
Ir čia svarbu pasakyti dar vieną dalyką, kurio daug kas net nepastebi: Martynas Gaubas nėra atsitiktinis vardas Lietuvos mene. Tai skulptorius, kurio kūryba jau daugelį metų balansuoja tarp hiperrealizmo, monumentalumo ir žmogaus kūno kalbos. Jo darbai eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje; jis kuria figūras, kurios visada turi tą patį Gaubo braižą — didesnį nei gyvenimas mastelį, tiksliai atkurtą kūno faktūrą ir tą keistą, nepatogų artumą, kuris priverčia žiūrovą sustoti. Gaubas yra iš tų menininkų, kurie nekuria „pasauliui“, nekuria pagal taisykles, nekuria tam, kad įtiktų. Jis kuria tam, kad žmogus susidurtų su savimi. Ir būtent todėl jo kūriniai visada sukelia reakciją — nes jie nėra fonas, jie nėra dekoracija, jie nėra saugūs.
Todėl, kai žmonės puola „Lietuvaitę“, jie puola ne tik kūrinį — jie puola Gaubo kūrybos principą: drąsą, mastelį, kūną, tikrumą, nepatogumą. Jie puola tai, ko patys bijo arba ko nenori matyti, kai menas išeina už įprastų grožio ir patogumo ribų.
Bet aš sakau taip: skonis nėra argumentas, ir menas niekam neprivalo tarnauti. Jis neprivalo būti šventas, neprivalo būti moralus, neprivalo būti „įkvepiantis“, neprivalo kelti žmogų į dangų. Menas nėra pamokslas. Menas nėra terapija. Menas nėra religinė paslauga. Menas yra teritorija, kurioje kūrėjas turi teisę kalbėti savo balsu, savo forma, savo masteliu, savo drąsa. Ir jeigu ta drąsa kažkam nepatinka – tai dar nėra argumentas, kad pats kūrinys neturi teisės egzistuoti.
Gaubo „Lietuvaitė“ yra būtent toks kūrinys: ji meta žmogui klausimą, meta žvilgsnį, meta mastelį, meta kūną į erdvę taip, kad neįmanoma praeiti abejingai. Tai nėra „gašlus objektas“, kaip rėkia neišprusę komentatoriai. Tai nėra „dekadansas“. Tai nėra „Vakarų civilizacijos nuopuolis“. Tai yra hiperrealistinis kūnas, pastatytas taip, kad žmogus turėtų sustoti ir pagalvoti, ką jis iš tikro mato: ar kūną, ar savo baimes, ar savo kompleksus, ar savo moralinį siaurumą.
Ir čia prasideda tikroji problema: dauguma kritikuojančių nežiūri į skulptūrą. Jie žiūri į savo pačių negebėjimą priimti meną, kuris nėra jų skonio ribose. Jie žiūri į savo pačių nepatogumą. Jie žiūri į savo pačių nesaugumą. Jie žiūri į savo pačių moralines tvoras, kurias kažkas pagaliau pajudino.
Todėl man juokinga, kai žmonės cituoja įvairius autoritetus, moralizuoja apie „šventumą“, aiškina, kad menas turi „kelti sielą“. Tai yra gražu, kai kalbama apie ikonografiją, apie bažnyčias, apie klasikinį grožį – bet tai nėra vienintelis meno kelias. Menas nėra vienas kelias. Menas yra šimtai kelių. Ir visi jie galioja. Visi jie turi teisę egzistuoti. Visi jie turi teisę būti drąsūs, keisti, nepatogūs, provokuojantys. Jeigu vienas menas žmogų kelia į dangų, kitas gali priversti žmogų pažvelgti į save, į savo kūną, į savo baimes ar į tai, ko jis pats nenori matyti. Ir tai savaime nereiškia, kad antrasis menas yra mažiau vertingas.
Aš, Tomas, sakau taip: jeigu nori kritikuoti meną, bent jau pasidomėk menu. Pasidomėk kūrėju. Pasidomėk kontekstu. Pasidomėk forma, plastika, masteliu, hiperrealizmo tradicija. Pasidomėk, kodėl menininkai dirba su kūnu, kodėl jie jį didina, kodėl jie jį iškelia į erdvę. Nes dabar dauguma kritikuoja ne skulptūrą – jie kritikuoja savo pačių neišprusimą ir nenorą suprasti, kas iš tikro yra prieš akis.
Ir dar daugiau: jeigu jau taip norite moralizuoti, tai pirmiausia susitvarkykite savo kasdienybę. Nes lengva rėkti apie „šventą meną“, kai aplinkui pilna pasmirdusios kasdienybės, vulgarios reklamos, plastikinio grožio, besaikio vartojimo ir viso to šlamšto, kuris mus supa nuo ryto iki vakaro, kai visuomenėje tiek daug dalykų, kurie iš tikro formuoja mūsų skonį, elgesį ir požiūrį į žmogų. Lengva smerkti kūrinį, kai aplinkui toleruojama tiek daug tikro paviršutiniškumo, bet kažkodėl viena skulptūra staiga tampa didžiausia moraline problema.
Todėl mano žinutė paprasta: kurkite, o ne čiaudėkite. Domėkitės, o ne moralizuokite. Žiūrėkite į meną kaip į gyvą organizmą, o ne kaip į relikviją, kuri turi tarnauti jūsų pasaulėžiūrai. Nes menas neprivalo būti patogus, neprivalo būti gražus pagal vieną standartą ir neprivalo kiekvieną kartą mums pasakyti tai, ką norime išgirsti.
Gaubo „Lietuvaitė“ yra karštas topikas ne todėl, kad ji „šokiruoja“. Ji karšta todėl, kad ji parodė, kiek daug Lietuvoje yra skirtingų požiūrių į meną, kūną, grožį ir meno laisvę. Ir būtent tai man atrodo geras ženklas – nes jeigu kūrinys sugeba išjudinti tiek daug žmonių, vadinasi, menas dar gyvas. Jis dar turi jėgą. Jis dar gali sujudinti, priversti sustoti, priversti kalbėti, priversti permąstyti savo pačių ribas.
O kalbėti – visada geriau nei tyliai pūti savo nuoskaudose.
Jeigu kam nors „Lietuvaitė“ nepatinka, jeigu kažkam ji atrodo per drąsi, per tikra, per kūniška – niekas neverčia stovėti ir žiūrėti. Lietuva pilna kitų „lietuvaicių“, su kuriomis galite nueiti į pasimatymą be jokio vidinio konflikto: Aloyzo Smilingio „Besimaudanti“ Panevėžyje, Aloyzo Toleikio „Rytas“ Radviliškyje, arba Justo Mickevičiaus „Torsas“ Klaipėdos skulptūrų parke. Viskas paprasta – pasirinkite tą, kuri jūsų akiai mielesnė.
O jeigu ir ten niekas „neužkabino“, tada jau ne menas kaltas. Čia jums padės tik Tinderis.
„Hiperrealistinis kūnas”, tai jau tikrai. Ar ilgai, Tomai, apžiūrinėjai jį iš uodegos? Pasidomėjai forma, plastika, masteliu, kaip kad mums patari?
Nusi6nek4jo ,nusiteoretizavo į visas puses pil. Kregždė. Menininkas, jei gerbia save, pozuotoją ir kitus, savo kūrinį pavadina konkrečiai, nesislepia už nepagrįstų „antropologinių” apibendrinimų. Pvz., Rubensas jam patikusią nutapytą moterį – SASKIJA . Jei save skulptoriumi vadinančiam Guobiui patiko ir pozavo kokia moteris (žmona ar mama}. taip ir derėtų vadinti – GUOBIENĖ.
Atsiprašau, klaida – GAUBIENĖ