Devyniasdešimtais kaip savotiškas himnas, reikalaujantis permainų, skambėjo Viktoro Cojaus daina „Permainos” (1987 m. „Перемен требует наши сердца”…) Viktoro nebėra tarp gyvųjų, nebėra Tarybų sąjungos, bet tas hitas vėl aktualus šiomis dienomis. Kai Briuselis nori visą ES pakišti po vienu kurpaliu, tai kaip neprisiminsi šios garsios dainos.
Gal vakarams labiau priimtina „Marselietė” ir geltonosios liemenės, bet mums Viktoro daina pats tas, nes daugelis ją supranta be vertimo.
Paskutinioji valdžia nespėjo kojų apšilti, kaip užrūstino tolimus-artimus kaimynus, verslininkus, katalikus, tradicinius, sveikuolius, sergančius. O kur dar tos pastovios partinės rietenos, dalybos, lakstymai iš partijos į partiją. Kartais daugiapartinis Seimas primena vištidę – aukščiau užšokti, įkirsti šalia tupinčiam ir apdergti apačioje likusį. Net prezidentas nebesugeba suvaldyti to vištininko.
O kai rinkome prezidentą, visi tikėjome, kad jis jau tikrai padarys tvarką. Aukštas, gražus, daug Lietuvos moterų buvo pasiryžusios dėl jo viskam, bet išdykėlis Valinskas kažkur užmatė, kad mūsų prezidentas, priešingai nei Dalia, yra be kiau..ių! Siaubas! Moterys galvas pelenais barsto, o gražuoliui nieko nebeliko, kaip tik bandyti tiesti keliuką link savo ir tautos Laimės žiburio. Kaip viskas gražiai, iškilmingai prasidėjo, bet netrukus keliukas įsirėmė į Seimo daugumos barikadas ir – stop. Į priekį neina prasimušti, atgal atsigręžti baisu, nes, anot Lietuvos klasiko Jono Biliūno, kiekvienas, atgal atsigrežęs, į akmenį pavirs. Trypčioja dabar gražuolis vietoje, laukia naujų rinkimų, o tautai vėl norisi dainuoti kartu su Viktoru Cojumi. Deja, dainuok nedainavęs, bet niekas nesikeičia, ir tokią šalį, kaip siūlė prieš 500 metų Tomas Moras, vargu ar kas sukurs. Vienas partijas keičia, kitos kuriasi naujos, bet kaip sakė Viktoras Černomyrdinas – kokią partiją bekurtų, vis viena gaunasi TSKP. Niekas nieko naujo, nestandartinio, neįprasto nepasiūlo, nes yra įsprausti į partinius rėmus.
Kartais turiu laiko pamąstymams ir sugalvojau pasiūlyti naują rinkimų sistemą. Nestandartinę, utopinę. Nesilyginu su Tomu Moru, tikiuosi, į kalėjimą neuždarys, galvos nenukirs ir iš karto pasakau – žolės nerūkau, haliucinacijų nematau.
Taigi: reikia atsisakyti Seimo rinkimų ir palikti tik prezidento rinkimus. Kandidatas į prezidentus, likus keletui mėnesių iki rinkimų, pristatytų visuomenei savo komandą iš 15- 20 žmonių įvardydamas, kas kokius postus užims. Tauta iš anksto žinos, kas ją valdys ir nevyks postų, dalybų, koalicijų formavimų arba liaudiškai pasakius – Seimo turgaus. Kam tos partijos, kam tos pjautynės ir cirkai.
Merus taip pat reikėtų rinkti su iš anksto pristatyta komanda, be partinių sąrašų. Išrinko Jono komandą ir tegu dirba viena komanda 5 metus, be jokių griaunančių partinių opozicijų. Jei blogai dirba – surinkus du trečdalius balso teisę turinčių piliečių parašų būtų rengiami naujos komandos rinkimai (tas pats ir su prezidento komanda). ES, kol pati nesugriuvo, taip pat reikia performuoti į NEVS – Nepriklausomų Europos Valstybių Sąjungą. Palikti bendrą muitų sistemą, laisvą prekių, žmonių judėjimą, o kitas funkcijas grąžinti Sąjungos narėms. Kodėl Briuselis turi spręsti, su kuo lietuviui draugauti, su kuo ir kaip miegoti?
Jaučiu, Tomas Moras karste persivertė, o mūsų politikai užsakė man palatą Vilniaus Vasaros g. 5 „ profilaktoriume“…
Už rubrikoje „Mums rašo” išsakytas mintis redakcija neatsako
O kad taip būtų, nereikėtų klaipediečiams įrodinėti kad pastatytas Sportininkų gatvės pradžioje ženklas draudžiantis sukti kairėn į smilties Pylimo gatvę, o Sportininkų 5 namui galvoti kaip patekti namo, nes savivaldybės komisija nenori pripažinti savo klaidos, tai buvo dar ano mero laikais prieš pat rinkimus, toks įspūdis kad KE taisyklės kurios įsigaliojo nuo š.m. sausio pirmos dienos, Klaipėdoje negalioja, todėl paprasčiau įrengti draudžiantis ženklus, o kai gyventojai namo pateks ne komisijos problemos, važiuok iki stadiono ten apsisukti ir galės.taip patekti namo