Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-02-25 |
Klaipėdos dramos teatre po mėnesio numatyta spektaklio „Nojaus arka“ premjera. Tai antrasis režisieriaus Jokūbo Brazio kūrinys šiame teatre. Nors spektaklio šaknys slypi viename iš geriausiai žinomų Senojo Testamento epizodų, jis pasakos apie mūsų laiką.
Anot režisieriaus, kuriant „Nojaus arką“ jį domina ne istorijos perpasakojimas ar psichologinė drama – susijusių, bet į linijinę schemą nejungiamų vaizdų sekoje skleisis tvano nuojautos analizė, „biblijinių minčių interpretacija, vedanti į tvaną arba iš jo“.
„Žiūrovui siūlyčiau nusiteikti ne „suprasti siužetą“, o leisti sau būti paveiktam. Ne ieškoti atsakymo, bet patirti įtampą“, – sakė režisierius.
J. Brazys dalinasi mintimis apie didžiojo tvano mitą bei jo reikšmės interpretaciją šiandienos visuomenėje, apie kiekvienos bendruomenės ir kiekvieno individo viduje verdantį imperatyvą išgyventi užliejančius pragaišties vandenis.
Pristatydamas spektaklį keliate klausimą – ar mes gyvename laike iki ar po tvano, o gal esame tvane – kas stipriausiai inspiruoja tokį jausmą? Juk žmonijos istorija – grandinė konfliktų, katastrofų, visuomenės virsmų, kodėl būtent šis laikas atrodo išskirtinis?
Nekalbu apie praeitį ir neprognozuoju ateities. Kalbu apie savo laiką – gyvenu tvano nuojautoje, dabar. Šventajame Rašte po tvano Dievas pastato danguje savo lanką – vaivorykštę. Tai sandoros ženklas: kol ji šviečia, tvanas nebegrįš. Keliaudamas po labiausiai užterštus pasaulio miestus pastebėjau, kad nematau vaivorykštės. Danguje nėra ženklo.
Ką reiškia sandora šiandien? Gyvename pranašystės laike – galbūt jau seniai skęstame, gal mūsų laikų tvanas nepasireiškia kaip gamtinė stichija? Jis nekrenta iš dangaus. Jis lėtas, sisteminis, pasireiškiantis per triukšmą, vaizdų perteklių, per smurtą, per dirbtinę gyvybę.
Skaitant Nojaus mitą gimė noras analizuoti šias temas, pačiame mite ieškoti kodų, galinčių padėti išsigelbėti. Juk viskas kartojasi, atrodo išrandame savo kalbą, o tiesiog kartojame kažką neišvengiamo. Nuolat kartojamės toje pačioje istorijoje – apie puikybę, ribų peržengimą, bandymą tapti dievais. Gal tai ir yra žmogaus tragedija – amžinas pasikartojimas? Prieš gamtą stovintis banalumas ir tikėjimas, kad šį kartą bus kitaip.
Didysis tvanas yra vienas iš pirmųjų Senojo Testamento pasakojimų – prieš jį yra tik pasaulio sukūrimas, išvarymas iš rojaus sodo, Kaino ir Abelio drama – kaip manote, kodėl masinio naikinimo reiškinys Senajame Testamente taip arti pradžios mito?
Senasis Testamentas yra kruopščiai moraliai pasvertų ir sąmoningai cenzūruotų tekstų rinkinys. Daugybė pasakojimų liko už jo ribų. O pats tvano katalizatorius kanoninėje versijoje beveik nutylėtas – pateiktas vienu sakiniu: „Tomis dienomis, kai dangiškos būtybės susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai.“ Skaitytojas turi teisę interpretuoti kaip nori. Apokrifinėse knygose, ypač Enocho knygoje, atsiranda išsamus šios istorijos paaiškinimas: kas tie milžinai, kodėl jie pasirodė ir kodėl buvo pasiųstas tvanas. Ten atsakomybė nepriklauso vien žmogui – ji platesnė, grįžtama prie paties kūrinijos modelio, nuo pat pradžių turinčio polinkį nusidėti.
Angelas, kaip ir žmogus, turi savo uždraustą vaisių. Žmogui buvo uždrausti pažinimo medžio vaisiai. Angelui – moteris. Nusileidę angelai suvilioja moteris ir mainais perduoda joms žinias – technologijas, galias, paslaptis. Žinias, kurių žmogus neturėjo žinoti ir kurias turėdamas galės susinaikinti. Iš šios ribų peržengimo nuodėmės gimė nefilimai – milžinai. Jie reprezentuoja ne tik fizines būtybes, bet iškreipto pasaulio modelį: nevaldomą, per didelį, per agresyvų patį sau. Todėl tvanas tampa neišvengiamas. Ne tik kaip bausmė, bet kaip reakcija į iškrypusią pasaulio struktūrą. Nusidėję angelai prakeikiami tapti demonais, o milžinai – piktosiomis dvasiomis.
Kas jums yra Nojus, ką slepia jo figūra?
Pirmiausia Nojus yra tas, kuris „ėjo su Dievu“. Pradžios knygoje išvardijamas ilgas genealoginis medis nuo Adomo iki Nojaus, ir tik du vardai pažymėti išskirtinai – Henochas ir Nojus – apie juos pasakyta, kad jie „ėjo su Dievu“. Ką tai reiškia? Ar tai privilegija? Ar tai papildoma chromosoma, būsena be dėmės? Tai kažkas, į ką Dievas pažvelgė palankiai. Nojus ėjo su Dievu milžinų laikais. Jis ir jo šeima buvo pasirinkti išsigelbėti ir pradėti naują pasaulį ant dorybės pamato. Tačiau Nojaus figūra talpina ne tik dangišką atsakomybę, bet ir kažką kraupaus. Nojus yra tas, kuris turi nematyti. Jo išsigelbėjimo sąlyga – aklumas. Nematyti kito skausmo tampa išlikimo forma. Nojus yra teisingumo ir moralinio akto figūra. Bet koks pirmas jo veiksmas naujame pasaulyje po tvano? Jis aukoja išgelbėtą gyvūną, vėliau nusigeria ir prakeikia savo sūnų. Naujas pasaulis prasideda nuo aukos, gėdos ir prakeikimo.
Buvote užsiminęs, kad šiame darbe jums svarbios ritualo ir aukos temos. Ritualą akcentuojate ir kalbėdamas apie kelis iš paskutiniųjų savo darbų – gal galėtumėte plačiau išskleisti, kuo būtent jis domina?
Šiandien tvano nuojautą matau kaip ritualo išniekinimą. Kaip nesugebėjimą sąmoningai aukoti – ne dėl tėvynės, ne dėl šeimos, bet dėl Dievo. Auka visada buvo jungtis tarp dviejų pasaulių. Ryšys tarp žmogaus ir to, kas aukščiau. Panašu, kad šiandien žmogus nebetiki, jog gali būti išgirstas. Todėl auka tampa formalumu, dekoracija, viešu reginiu arba visiškai išnyksta. Mes galime ją nuslėpti, išniekinti, padaryti patogią prieš didžiąją akį.
Ir viskas labai arti mūsų: nuo šventinio stalo ar Užgavėnių ritualo. Prisimenu vienas Užgavėnes Vilniuje. Su visu miestu ėjome deginti Morės, teatralizuota ceremonija kūrė įkrautą, beveik sakralią atmosferą, buvome pasiruošę sudeginti blogį. Tačiau tais metais Morė nebuvo sudeginta – ji buvo niekingai pastumta į šalia tekančią Vilnelę. Net ne į tėkmę, kad plauktų mirties upe. Ji beviltiškai gulėjo galva panirusi į vandenį netoli kranto. Vėliau paaiškėjo, kad deginimas buvo uždraustas „iš aukščiau“ dėl ekologinių priežasčių. Atrodė, kad tų metų Užgavėnėse svarbiau buvo regėti smurtinę dviejų jėgų kovos išraišką, negu būtinybę išvaryti žiemą. Galima tai suprasti, bet jautėmės nusidėję.
Magija, religija, mokslas – būdai pažinti, suprasti pasaulį ir veikti jame. Ritualą įvairiomis formomis sutiksime visuose, bet giliausia, transformuojančia prasme jis turbūt apsireiškė maginio mąstymo erdvėje, kuri mums, šiuolaikiniams, racionaliems žmonėms, kažin ar bepasiekiama. Jūsų nuomone, teatras (menas apskritai) gali mus grąžinti į tą erdvę? Ką joje galime rasti?
Teatro ištakos yra giliai ritualinės. Ritualo esmė – patirti tiesą. Ne ją aiškinti, ne ją diskutuoti, bet ją išgyventi. Įeiti į būseną, kurioje racionaliai nebekvestionuojama nei kūniška, nei dvasinė išraiška. Yra tik tiesa. Man atrodo, kad teatras vis dar gali mus ten sugrąžinti, bet tik tada, jei leidžiame sau paskęsti. Tai kaip jūroje. Jei patenki į duobę ar srovę, kuri neša gilyn, vienintelis kelias išplaukti – atsiduoti jai. Nesipriešinti. Leisti sau būti nešamam. O kai visa tai baigiasi, kai jūros ditirambai nustoja groti – tau leidžiama grįžti į krantą. Su druskos kalnais ant pečių.
„Nojaus arkos“ aprašyme minima, kad šis pasakojimas yra apie atranką, bažnyčia jį aiškina kaip bausmės ir malonės, įvykdyto teisingumo istoriją. Gal galite papasakoti šiek tiek plačiau apie šį, atrankos, aspektą ir kodėl ties juo koncentruojatės?
Arka man pirmiausia yra konstrukcija pagal Dievo brėžinį. Į ją leista įlaipinti savo šeimą ir gyvūnus – švarius ir nešvarius. Švarūs buvo skirti aukai. Įdomu, ką šiuolaikinis Nojus įleistų į arką. Kas iš mūsų būtų laikomi švariais, kas – ne? Pagal kokius kriterijus? Čia atsiranda ir dirbtinio intelekto klausimas. Tai nauja gyvybės forma – iš esmės hermafroditiška ir neutrali: ir švari, ir nešvari. Savaime nei gera, nei bloga. Kokia ji – priklauso nuo žmogaus. Tai kažkas absoliučiai biblijinio – grįžtame prie angelų ir milžinų. Prie žinių, kurios sukuria kažką didesnio už mus pačius, kardinaliai iškrypusio, bet tikro.
Klausimu tampa ne tik, kas pateks į arką, bet ar prisiimsime atsakomybę už tai, ką patys pagimdėme – ar žiūrėsime į dirbtinį intelektą kaip į milžiną ar kaip į norintį išlikti gyvūną? Šiandien atrodo, kad kiekviena diena atneša naują skaudulį. Žmonės niekada nebuvo tokie vieningi ir tuo pačiu tokie susiskaldę. Mus vienija teisingumo troškimas – neleisti vienas kitampaskęsti, bet tik tuo atveju, jei tie kiti atitinka mūsų moralinę matricą.
Man įdomu, ką šiandien pasiimtume kartu su savimi eidami su Dievu? Ar įmanoma leisti kitam nuskęsti? Gal tai ir yra tikrasis testas.
Atsispiriate nuo Senojo Testamento, bet didžiojo tvano mitas ateina dar iš ikikrikščioniškų laikų, o jo pėdsakai aptinkami pačiose įvairiausiose kultūrose – ar spektaklio kūrimo procese svarstote apie tai, kas inspiruoja šią bendražmogišką su(si)naikinimo fantaziją?
Tvano motyvas aptinkamas skirtingose kultūrose. Gilgamešo epe tvano priežastis – žmogaus keliamas triukšmas. Nepakeliamas. Kurdami spektaklį, atsispiriame ne tik nuo Biblijos, bet ir nuo kitų religinių bei mitologinių tekstų. Mus domina ne tik siužetas, bet pats sunaikinimo principas. Tačiau svarbiausia – kas mums patiems yra tvanas.
Mūsų tyrinėjimo laukas platus, bet ne akademinis. Tai nėra bandymas rekonstruoti mitologiją. Tai bandymas iš įvairių šaltinių suformuluoti meninį veiksmą scenoje. Mūsų tvanas nėra nei „teisingas“, nei „neteisingas“. Jis kyla iš mūsų pačių nerimo.
Spektaklyje veiks devyni Klaipėdos dramos teatro aktoriai, daugumą jau gerai pažįstate tiek iš šiame teatre kurto „Storo sąsiuvinio“, tiek kitų spektaklių – kaip apibūdintumėte jų indėlį kuriant „Nojaus arką“? Ir papildant, gan retai bedirbama klasikiniu būdu, pagal nuo pat pradžių turimą pilną pjesę, jūsų nuomone, kuo aktoriams ir pačiam kūriniui naudinga pilna įtrauktis, jų dalyvavimas kuriant turinį?
Laboratorinis kūrybos principas man dar sąlyginai naujas, bet dirbant su biblijine medžiaga jis atrodo beveik neišvengiamas. Dirbame kartu su dramaturgu Elijumi Martynenko. Tekstas, jei jis apskritai reikalingas, gimsta iš improvizacijų, pokalbių, bendros analizės. Man labai svarbu, kad visi būtume tame pačiame analizės lauke. Kad kalbėtume apie tas pačias temas, kad žinotume, kodėl atliekame vieną ar kitą veiksmą. Tuomet intuicija tampa mažiau intuityvi, o pagrįsta bendru supratimu. Kiekvieno aktoriaus indėlis šiame procese yra esminis. Kiekvienas iš mūsų asmeniškai susiduria su tvano tema. Mes dirbame vienas iš kito. Ir galų gale – visi kartu išgyvename tą patį procesą. Ne tik statome spektaklį apie tvaną, bet ir patys pereiname savotišką tvano būseną.
Norisi stabtelėti ir ties spektaklio vizualine plotme. Karolinos Fiodorovaitės kurti kostiumai ryškūs ir drąsūs, o pagrindinis Barboros Šulniūtės kurtos scenografijos elementas – jūriniai konteineriai, kokį reginį, įspūdį buvo svarbu iššaukti „Nojaus arka“?
Kostiumai „Nojaus arkoje“ nėra vien stilistika – jie pereina per skirtingas žmogaus vaizdavimo formas. Nuo atpažįstamo, archajiško kūno iki iškreipto, technologizuoto, beveik postžmogiško pavidalo. Mums svarbu parodyti žmogų kaip kintančią formą. Jūriniai konteineriai – pagrindinis scenografijos elementas – tapo šiuolaikine arka. Tai globalizacijos objektas, skirtas transportuoti prekes, kūnus, medžiagas. Scenoje jis tampa daugiafunkce erdve. Mums rūpėjo pajusti į krantą išmesto konteinerio gyvybę. Tarsi jis būtų plaukęs arkoje į naują pasaulį ir staiga atsidūręs mūsų akivaizdoje. Kas jame užkonservuota? Kokią gyvybę mes saugome? Ką pervežame į ateitį?
Kaip nusiteikti į „Nojaus arką“ ateinančiam žiūrovui – koks pasaulis, pasakojimas jo laukia?
„Nojaus arka“ nebus klasikinis draminis pastatymas su viena aiškia dramaturgine ašimi. Tai ne istorijos perpasakojimas ir ne psichologinė drama. Spektaklis veikia ikonoklastiškai – vaizdas po vaizdo, scena po scenos, kiekviena jų turi savo pradžią ir pabaigą, bet nesujungiamos į linijinę schemą. Spektaklis – tai tvano nuojautos analizė. Biblijinių minčių interpretacija, vedanti į tvaną arba iš jo. Žiūrovui siūlyčiau nusiteikti ne „suprasti siužetą“, o leisti sau būti paveiktam. Ne ieškoti atsakymo, bet patirti įtampą. Scenoje atsiras ne tik arka kaip laivas, bet arka kaip būsena. Aš siekiu atvesti į sceną ne tvaną kaip stichiją, o tvaną kaip laiką. Laiką, kuriame galbūt jau gyvename.
INFORMACIJA
Spektaklio „Nojaus arka“ premjera Klaipėdos dramos teatre kovo 20–21 dienomis.
Režisierius Jokūbas Brazys, pjesės autorius Elijas Martynenko, scenografė Barbora Šulniūtė, kostiumų dailininkė Karolina Fiodorovaitė, kompozitorius Mantas Mockus, šviesų dailininkas Karolis Zajauskas, vaizdo projekcijų autorius Albertas Vaitiekus, režisieriaus asistentas Alius Veverskis.
Spektaklyje vaidina: Rimantas Pelakauskas, Vaidas Jočys, Džiugas Grinys, Digna Kulionytė, Justina Vanžodytė, Karolis Norvilas, Jonas Viršilas, Renata Idzelytė, Samanta Pinaitytė.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Kad tik Nojaus Arkos Tvanas nepriveiktų galutinai… ir tada bus viskas gerai.