Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-11-18 |
Nepulsiu kartoti banalybių, nes jų ir taip per daug. Žmonės turi tik du bruožus, išskiriančius juos iš kitų gyvūnų – protą ir kalbą. Kaip tik pastaroji man tapo labai įdomi.
Kodėl žmonės dažnai nesupranta vienas kito? Ar tai normalu? Ar tai atsitiktinumai? Norint atsakyti į šiuos klausimus, teks bent trumpai peržiūrėti kai kurias mūsų gyvenimo situacijas.
Tėvai ir vaikai. Lyg viskas žinoma, bet galima pažvelgti ir taip: vaikai mokosi kalbėti per savo praktiką, per savo patyrimą. Aišku, kad ankstyvame amžiuje jis dar labai menkas, mažas. Todėl ir žodžių supratimas ir net vartojimas dažnai sukelia juoką. Nesunku pastebėti, kad vaikai labiau naudojasi jausmais nei protavimu. Natūralu, nes paskutinis tik vystosi. Gal todėl vaikai iš daugiakalbio kiekio sugeba nesunkiai išmoksti per trumpą laiką tai, ko suaugę mokosi dešimtis metų.
Bet grįžkime prie temos. Nesusikalbėjimai tarp tėvų ir vaikų, ypač paauglių, kyla dėl labai skirtingo patyrimo lygio, vertingumo suvokimo. Kai kurie tėvo ar motinos žodžių nesupranta taip, kaip senesniems įprasta, o dėl to ir kyla nesusikalbėjimai.
Politikai ir rinkėjai. Kai per vieną blogą televizijos kanalą pamačiau buvusius Seimo narius, intensyviai kritikuojančius valdžias, kilo įtarimas, kad ką jie bešnekėtų, bet jiems taip norisi grįžti, pabūti kad ir nedidelės valdžios turėtojais. Net gaila pasidarė, nors nueit būtų buvę protingiau. Bet problema yra ne ten. Didesnė vėl slepiasi žodžiuose.
Iš kur būtų bekilęs politikas, jis būna kokio nors gyventojų sluoksnio atstovas. Mokytojų, darbininkų, sandėlininkų ar žemdirbių. Ten jam susidaro (susiformuoja) tam tikra kalba, tam tikras bendravimo būdas. Siauresniame būrelyje tai būtina ir naudinga. Tačiau perėjus į kitą gyvenimo lygį, t.y. tapus politiku, jis tampa platesnio sluoksnio ar net visuotiniu žmonių atstovu. Ši ne visai tikėta situacija keičia jo mąstymą ir net kalbą. Tie žodžiai, kurie anksčiau reiškė viena, dabar įgyja naujas prasmes. Nereta situacija, kai politikas pasako taip, kad net pats nelabai gali suprasti. O rinkėjams nuo to ne geriau. Nesusikalbėjimai.
Mokslininkai ir valdininkai. Manoma, kad pinigai sprendžia daug, kai kada – viską. Ir mokslas su visais savo darbuotojais reikalauja jį išlaikyti. O tai gali kainuoti tiek daug, jog ne kiekvienos šalies ekonomika gali išlaikyti. Tai – viena pusė. Kita yra ta, kad tame pačiame moksle yra ne viena dalis ar mokslas. Kuriam reikia duoti daugiau, kuriam mažiau ar visai neduoti? Gal tegul pats išsilaiko? Kitais žodžiais, kaip pamatyti, kaip numanyti, kuri mokslo sritis yra reikalinga, o kuri gali kiek ir palūkėti. Turėtų būti baisiai protingas valdininkas arba kaip mėgstama sakyti biurokratas, kuris tai nustatytų. Turėti tokį žmogų valdžios struktūrose pasitaiko retai.
Iš tiesų situacija dar sudėtingesnė, nes į šiuos dalykus įsijungia ir politikai. Tuomet atsitinka tai, ko mažiausiai reikia. Yra žinoma fašistinės Vokietijos istorija, kai karo metu Hitleris nusprendė, kad atominės bombos tyrimai yra neperspektyvūs. Jis norėjo supertankų, superpabūklų ir FAU. O galėjo dar 1943 metais gauti tokią bombą, kurios neatlaikytų jokios sienos ir blindažai.
Tačiau mokslo žmogus ir žmonės, skirstantys pinigus, yra skirtingi. Jie nors atrodo, kad kalbasi viena ir ta pačia kalba, tačiau beveik niekada nesusikalba.
Nesusikalbėjimai yra perdėm populiarūs. Paskutiniai kultūros darbuotojų protestai kilo ne dėl valdančiosios partijos neigiamų ypatybių, o dėl nesusikalbėjimo. Kai sakoma viena, daroma kita, susikalbėti labai sunku ir ne visada pavyksta. Ar pavyks ateityje – pažiūrėsim.
Parašykite komentarą