Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-01-14 |
Yra daug dienų, kurios vadinamos paminėtinomis. Kartais tai buvo džiaugsmingi dalykai, kartais nelaimės ar nusikaltimai. Prisiminti reikia ir dėl to mažai kas abejoja. Man, deja, kyla kita mintis – ar mūsų prisiminimai tikslūs? Bandykime pažiūrėti ne šiaip pasamprotaujant, o remiantis mūsų laikų mokslo žiniomis. Nors jų jau turime gana daug, bet neaiškumų irgi yra nemažai.
Buitiniame lygyje galima pamanyti, jog atmintis yra panaši į plokštelę ar video juostą, kur istorija užfiksuota kartą ir visiems laikams kaip dokumente. Tačiau yra visai kitaip. Bet kuris prisiminimo procesas yra žmogaus kūryba. Jis ją pagamina iš naujo. Pasakysiu dar daugiau, atmintis yra iš atskirų dalių ir dalelių, pavyzdžiui, garso, vaizdo ar jausenos, kurios laikomos skirtingose vietose. Neurologija jau nustatė, kad kiekvienas pradinis faktas išskaidomas į atskirus elementus, kurie keliauja į atskiras smegenų vietas – vizualiniai elementai perkeliami į pakaušinę skiltį, žodžiai į smilkininę skiltį, emocijos – į migdolinį kūną. Kai norime ką nors prisiminti, jie kaip mozaika surenkami į visumą.
Grynai fiziologiškai atmintis yra sudėtingas neurobiologinis procesas, kurio metu informacija gaunama, apdorojama, saugoma ir atkuriama. Tai nėra vienas konkretus smegenų „skyrius“. Atmintis išskaidyta per kelias smegenų sritis: hipokampą, prefrontalinę žievę, migdolinį kūną, smegenėles, asociacines žievės sritis. Kiekviena iš jų atlieka labai specifines funkcijas. Pavyzdžiui, hipokampas padeda sukurti naujus prisiminimus, o prefrontalinė žievė padeda informaciją „laikyti“ trumpai — sprendimams ir dėmesiui.
Tyrinėjimo patogumui paprastai išskiriamos trys atminties rūšys: trumpalaikė, darbinė ir ilgalaikė (epizodinė, semantinė, procedūrinė). Visi su jomis susiduriame, aš irgi esu apie tai rašęs. Toliau nevarginsiu skaitytojo specifinėmis žiniomis, pereisiu prie masėms svarbiausio klausimo: ar galima pasitikėti atmintimi?
Atsakymas nėra paprastas. Visu pirma, atmintis yra procesas, kuris randasi ir kinta kartu su žmogumi. Antra, kaip ir asmenybė, ji gali vystytis, tobulėti, bet ateina laikas ir ji regresuoja. Yra net specialios ligos tam įvardinti. Jos kiek gydomos, nors rezultatai mažai ką tenkina. Todėl išvada gana keista – atmintis gali gerėti, gali blogėti, gali klysti. Vienas pavyzdys: „Didžioji dalis žmonių bent kartą gyvenime patiria deja vu jausmą. Kas tai yra ir kodėl mes tai kartais išgyvename? „Deja vu prancūziškai reiškia „jau matyta“. Teigiama, kad šį jausmą patiria apie 97 proc. žmonių. Deja vu atsiranda, kai šiuo metu vykstantis įvykis ar tam tikros aplinkos detalės sutampa su kokiu nors, kad ir vieninteliu, jau įvykusio įvykio fragmentu, kuris išsaugotas mūsų ilgalaikėje atmintyje. Susipynę tie dabar ir tada fragmentai gali sukelti deja vu pojūtį. Įdomu tai, kad pojūtis būna toks aiškus, kad žmonės net gali tvirtai tikėti tuo įvykiu ir tarsi jį atsiminti, nors jo niekada nebuvo.“
Kiek apibendrintai mokslininkai sako, kad dalis mūsų prisiminimų išties yra netikri – mes prisimename įvykius, kurių niekada nebuvo. Neurologai teigia, jog mūsų prisiminimai priklauso nuo dabartinių emocijų, įsitikinimų ir pažiūrų. Netgi informacija, kurią mes gauname, keičia mūsų prisiminimus.
Tai, kas buvo kalbama aukščiau, taikoma asmeniui, pavieniams žmogui. Tačiau ne tik individo, bet ir kolektyviniai prisiminimai gali būti netikri. Visuomenės atmintis apie istorijos įvykius formuojama per pasakojimus, filmus, paminklus. Dažnai tai, ką laikome „istorine tiesa“, iš tikrųjų yra sąmoningai ar nesąmoningai sukonstruotas naratyvas, atitinkantis tam tikrus politinius ar kultūrinius poreikius. Pavyzdžiui, daugelis amerikiečių „prisimena“ regėję lėktuvą, skriejantį į Pasaulio prekybos centro bokštą, nors šis vaizdas buvo rodomas televizijoje tik po išpuolio. Žmonės „prisimena“ matę tai tiesiogiai, nors iš tikrųjų jie matė tik vėlesnius vaizdo įrašus.
Prisiminimai nėra tikslūs praeities atkūrimai, bet kūrybiški jos interpretavimai. Mes visi gyvename tarp objektyvios tikrovės ir subjektyvaus pasakojimo apie ją. Suprasdami atminties keistumus, galėtume būti atsargesni priimant sprendimus tik prisiminimų pagrindu ir labiau vertinti objektyvius įrodymus (dokumentus, dokumentiką, materialius liudijimus). Kartu galime būti tolerantiškesni kitiems žmonėms, suprasdami, kad jų „tiesa“ gali skirtis nuo tikrovės ne dėl melagystės, o dėl atminties savybių.
Amen.
Jūs apie save?
Vaizdelis nekoks nuo šito prisiminimų tyrinėtojo… Geriau pats save ir savuosius prisiminimus analizuotųsi.
Ačiū, kad perskaitei. Po mirties bus įskaityta