Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-05-30 |
„Atvira Klaipėda“ pradeda publikuoti debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
Pasak autoriaus, tai – nuotykių, istorijos ir geopolitinio trilerio derinys, nukeliantis skaitytojus į paslaptingąjį Kuršių nerijos pasaulį. Romano centre – dingusios meno kolekcijos paieškos, prasidėjusios nuo seno dienoraščio ir vedančios per karo nusiaubtą 1945-ųjų Nidą, Hermano Blodės menininkų kolonijos istoriją, senųjų kuršininkų likimus bei šių dienų slaptųjų tarnybų ir nusikaltėlių interesus. Tai ir istorija apie atmintį, prarastą pasaulį, tapatybę ir klausimą, ką žmonės pasiryžę išsaugoti griūvant epochoms.
Romanas bus publikuojamas dalimis – po vieną skyrių kiekvieną savaitę, tęsiant kadaise populiarią literatūrinio serialo tradiciją.
I skyrius. „Audronaša”
– Kuopa, kelt!
Griausmingas budinčio grandinio balsas nutvilkė tarsi elektrošokas, ir staigiai nuo netikėto streso suspurdusi širdis akimirksniu pažadino Giedrių iš gilaus sapno. Mintyse šiek tiek susikeikęs dėl šykščiai nakties poilsiui skirtų vos kelių valandų (atrodo juk, kad ką tik įgriuvo į siaurą kareivišką lovą po įtemptos ir sunkios dienos), Giedrius skubiai pašoko iš savo gulto ir apgraibomis prieblandoje susirado spintelės duris. Tuo metu vienas iš trijų kubriko kambariokų, senas Giedriaus pažįstamas Skomantas, priklausantis tai pačiai Šaulių sąjungos kuopai, paspaudė elektros jungiklį, ir akinanti šviesa nutvieskė jų spartietišką būstą: siauras kambariukas, kelios suklypusios metalinės spintos, dvi dviaukštės lovos, stalas prie siauro langelio, pro kurį vos vos skverbėsi brėkštančio ryto saulės spinduliai – štai ir visi patogumai kariui.
Bet net ir šią kuklią buveinę Giedrius greitai prisimins kaip prabangų viešbutį. Tai, kas laukia, žada būti tikru ištvermės išbandymu: artimiausias tris paras jam ir jo kovos draugams teks praleisti lietuvišką rudenį pasitinkančiuose miškuose, siaučiant žvarbiam pajūrio vėjui ir skalbiant įkyriam lietui. Tačiau šią akimirką nėra kada kvaršinti galvos dėl būsimų įvykių: dabar svarbiausia kuo skubiau užsivilkti uniformą, greitai perplauti užmiegotas akis šaltu vandeniu, pasirūpinti kovine ekipuote ir išsirikiuoti kareivinių kieme – visam procesui skirtos penkiolika minučių tirpsta greičiau nei patižęs plombyras saulėje besikepinančio poilsiautojo rankose…
– Ta skuba mane pribaigs, niekaip negaliu priprasti prie šito beprotiško tempo, – nepatenkintas suniurnėjo eilėje prie ginklinės stovintis Skomantas. – Dvi dienas kaip šunis vaiko! Ir tai dar tik pasirengimas… Nenoriu net pagalvoti apie aktyviąją fazę.
– Pats žinai, bendruose užsiėmimuose su savanoriais visad taip būna. Ne pirmas kartas juk. Nors ir man toks „drožimas“ didelio džiaugsmo nesukelia. Bet, kita vertus, geriau jau vargti mokymuose nei tikrame mūšyje krauju už klaidas mokėti, – draugą bandė paguosti šalimais stovintis Giedrius.
Skomantas tik abejingai numojo ranka.
– Apsieikim be tų motyvacinių banalybių. Viską aš suprantu, pats, kaip ir tu, šį kelią sąmoningai pasirinkau. Na, bet burbėti ir būti viskuo nepatenkintam Šaulių sąjungos statutas juk nedraudžia? – bandė pajuokauti jis.
– Burbėk, burbėk, – nusišypsojo Giedrius. – Atrodo, kad greitai ir šio „malonumo“ neteksi. Iš pažįstamų fuzilierių girdėjau, kad jungtinis štabas kelia labai aukštus reikalavimus, todėl karininkai netoleruos klaidų. Jaučiu, nebus kada ir cyptelt – suksimės kaip voverės rate. Nusivarysi nuo kojų taip, kad ir skųstis pamirši, – optimizmui vietos nepaliko kolega šaulys.
– Tai ir mūsų vadas juokais prigrasino, kad gėdos šauliams nepadarytume: kaip ne kaip, bet dirbsime ne tik su savanoriais ir kariuomene, bet ir su NATO kovinės grupės kariškiais. Sakė, stebėtojai ne tik iš NATO, bet ir iš pakankamai egzotiškų šalių atvyks. Lyg ir Japoniją ar Filipinus minėjo…
– Kalbas palikt! – sustūgo pro šalį lėkdamas vyresnysis seržantas.
Šie žodžiai kaipmat nutildė virtinėje stovinčiųjų pašnekesius. Visi tylėdami, po vieną, ėmė automatinius ginklus, dėtuves ir greitai metėsi į lauką.
Išsirikiavusius šaulius ir savanorius pasitiko kuopos vadas. Neaukštas, kresnas pusamžis vyriškis garsėjo griežtu būdu ir nemėgo daugžodžiauti. Nesirengė jis gaišti laiko ir dabar.
Trumpas pasveikinimas, aiški ir konkreti instrukcija.
– Klausimų yra?
– Ne, Tamsta! – choru sudundėjo vyrų balsai.
– Puiku. Kuopa! Deeešiii… nėn! Sunkvežimių link, žengte marš!
Karinėmis uniformomis vilkintys Tėvynės gynėjai, tvirtai mušdami kojomis į taktą, drausmingai nužygiavo prie specialiai jiems paruoštų sunkvežimių, kuriuos vadino bendriniu „unimogo“ vardu. Sulipo į uždaras kabinas, susėdo ant kietų medinių suolų. Suurzgė varikliai, ir mašinų kolona pajudėjo į Lietuvos vakarus.
Prie pat borto krašto sėdintis Giedrius žvelgė į tolstančias kareivines, kurios buvo tapusios laikinais namais. Apie būsimus sunkumus nemąstė – jis buvo jau pakankamai patyręs šaulys, per dešimtį intensyvios veiklos metų tikrai matęs ir šilto, ir šalto. Tačiau šįkart jautė krūtinėje kažkokią nepaaiškinamą įtampą. Ne baimę, ne. Labiau lyg jaudulį prieš ilgą kelionę.
Staiga Giedrius net pats nustebo, kai netikėtai save pagavo galvojantį apie kareivinių valgykloje ant sienos kabojusį paveikslą. Tiesą sakant, ten tų paveikslų buvo ir daugiau (instruktorius sakė, kad visus juos tapė šauktiniai), bet tik šis vienas sugebėjo patraukti dėmesį. Giedrius nebuvo meno žinovas ar net ypatingas jo mylėtojas, todėl nieko nebūtų galėjęs pasakyti apie paveikslo tapymo techniką ir stilių, bet juste pajuto, kad pamatytas piešinys suvirpino kažkokią stygą jo širdyje.
Paveikslas, Giedriaus akimis, buvo keistokas ir tikrai nedžiugino akies šviesiomis gyvenimo spalvomis, kuriomis į pasaulį turėtų žvelgti jį nutapęs jaunuolis. Atvirkščiai, kūrinyje vyravo tamsios, niūrios spalvos, o pavaizduota buvo ant kalvos stovinti apgriuvusi raudonų plytų bažnytėlė. Iš griuvėsių vidaus į dangų kilo ir rangėsi stori juodi dūmai. Horizonte leidosi kruvina saulė, mesdama šešėlį ant sunaikintos šventovės, taip suteikdama paveikslui dar šiurpesnę atmosferą.
Sunkvežimyje skambėjo garsus kvatojimas, bičiuliai laidė kareiviškus juokelius, šnekučiavosi tarpusavyje, tačiau Giedrius šįkart prie kompanijos nepanoro prisijungti. Jo galvą užvaldė įkyrios mintys, o prieš akis stovėjo tragiško likimo bažnyčia. Ir nors tai tebuvo pastatas, Giedrius jautė iš paveikslo sklindančią kančią ir skausmą.
„Pervargau, aš tikrai pervargau“, – papurtė galvą. „Reikia pamėginti nusnūsti“, – nusprendė.
Giliai atsiduso, nuleido galvą ir užmerkė akis. Netrukus, nepaisant triukšmo, užmigo. Tuo metu „unimogai“ jau buvo beveik pasiekę paskirties vietą. Tarptautinės karinės pratybos „Audronaša“ prasidėjo.
Suintrigavo, lauksiu tęsinio