Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-26 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
IX skyrius. „Apsisprendimas“
Dabartis, Klaipėda
„…sustiprins laivyno galimybes prisidėti prie žmonių gelbėjimo ir gamtos apsaugos. Jūrinės valstybės labui!“ – oficialiu šūkiu sveikinimo kalbą baigė Karinių jūrų pajėgų vadas. Uoste susirinkusi minia suskato ploti, tačiau netrukus aplodismentus užgožė užgrojęs laivyno orkestras.
Giedrius tuo metu nukreipė savo fotoaparato objektyvą į pakrantę – skubėjo užfiksuoti svarbiausias renginio akimirkas: karininkus, aukštus politikus ir, žinoma, naujai į tarnybą priimtą daugiafunkcį laivą „Nadruvis“. Po penkerius metus trukusios statybos žmonių paieškos ir gelbėjimo užduotims skirtas naujutėlaitis laivas tapo Lietuvos karo laivyno šeimos nariu.
Išoriškai žurnalistas atrodė visiškai pasinėręs į savo darbą, tačiau jo mintys buvo kitur – galvoje sukosi būsimas susitikimas su Dange.
Prieš kelias dienas, kai „Kauno žinių“ redaktorius pavedė jam nuvykti į Klaipėdą parengti reportažo apie naujojo laivo priėmimo į tarnybą ceremoniją, Giedrius labai nudžiugo. Jau kurį laiką jis ieškojo progos pabendrauti su meno žinove, su kuria prieš metus susipažino vieno žymaus dailininko parodos pristatyme Kauno paveikslų galerijoje.
Tąkart, paėmęs iš Dangės – parodos kuratorės – interviu, Giedrius pasiūlė pratęsti pašnekesį apie meno pasaulį galerijos pirmajame aukšte esančioje kavinėje „Kultūra“. Nereikia slėpti – Giedrių iškart sužavėjo jauna ir simpatiška menotyrininkė. Dėmesį patraukė ne tik taisyklingi, švelnūs jos veido bruožai, bet ir ramus, protingos bei savimi pasitikinčios moters žvilgsnis.
Šviesūs, pečius siekiantys palaidi plaukai kūrė ryškų kontrastą su sportišką figūrą išryškinusia elegantiška tamsia suknele. Dangės veidas spinduliavo atvirumu, tačiau laikysena buvo kiek įtempta, tarsi sukaustyta. Kartkartėmis ji trumpam nukreipdavo žvilgsnį į galerijos įėjimą, lyg nesąmoningai tikrindama, kas ateina ir išeina. Tai kėlė dvejopą įspūdį: mergina atrodė išoriškai laisva, bet viduje tarsi pasirengusi atremti kažkokį nematomą pavojų. Tačiau Giedriaus akyse tai nė kiek nemažino jos žavesio.
Pokalbis prie staliuko jaukioje prietemoje ėjosi lengvai ir užtruko iki vėlaus vakaro – pašnekovai nė nepajuto, kaip atėjo kavinės darbo laiko pabaiga. Mandagiai padėkojęs už skirtą laiką ir netikėtai maloniai praleistą vakarą, Giedrius pasiūlė pasikeisti kontaktais.
– Maža kada užsimanysiu pabendrauti su protingu ir įdomiu žmogumi, – kiek flirtuodamas ištarė jis.
Dangė žaismingai šyptelėjo, paėmė Giedriaus išmanųjį telefoną ir greitai savo ranka suvedė numerį.
– Lauksiu, – lakoniškai, bet labai užtikrintai pasakė ji, aiškiai duodama suprasti, kad kvietimas – toli gražu ne mandagumo gestas.
Giedrius tąkart palydėjo savo naująją pažįstamą iki prie Soboro stovinčio automobilio, atsisveikindamas atsargiai paspaudė ranką, palinkėjo gero kelio ir nuoširdžiai išreiškė viltį greitai susitikti. Nuo to vakaro jis kartkartėmis prisimindavo žaviąją menotyrininkę. Retkarčiais kildavo noras jai parašyti, bet… nuolatiniai darbai, rūpesčiai, visuomeninė veikla. Giedrius žinojo, kad megzti santykių šiuo metu neturi pakankamai laiko ir energijos, todėl vis sudvejodavo ir nedrįsdavo žengti to žingsnio. Iki dabar, kai pats likimas suteikė progą.
Ir štai, jau po oficialiosios dalies, Giedrius sėdi Danės krantinėje esančio bohemiško restoranėlio „Garažas“ lauko terasoje. Atsivertęs nešiojamąjį kompiuterį, greitai įgudusia ranka beria tekstą – „Nadruvio“ iškilmės išsamiai nušviestos. Paspaudžia mygtuką „Siųsti“, ir laiškas kartu su prisegtomis nuotraukomis nuskrieja į naujienų redakciją – darbas baigtas. Giedrius lengviau atsikvepia, uždaro kompiuterio ekraną, paima kombučos taurę į ranką ir nukreipia nerūpestingą žvilgsnį į šalimais ant vandens besisupantį Klaipėdos simbolį – „Meridianą“. Patogiai atsilošęs krėsle, jis pilna krūtine traukia į save gaivų pavasario pabaigos orą ir svajingai stebi aplink verdantį gyvenimą: šilta ir saulėta diena išginė į lauką miestelėnus ir priviliojo gausybę Klaipėdos svečių, kurie mėgavosi puikiu oru, lėtai vaikštinėdami palei krantinę ir istorinėmis senamiesčio gatvelėmis.
Netrukus Giedriaus akį patraukė tiesiai link jo stalelio per minią elegantiškai sklendžianti figūra. Taip, be jokios abejonės, tai buvo Dangė. Sekundės dalelę anksčiau, nei ją atpažino atsipalaidavusios smegenys, ją išdavė krūtinėje suvirpėjusi širdis. Vos jai priartėjus, Giedrius pašoko iš vietos, atitraukė krėslą ir elegantišku mostu pakvietė sėstis.
– Labas, labas. Nepaprastai malonu tave vėl sutikti.
– Sveikutis, Giedriau, – su plačia šypsena ir gana familiariai pasisveikino Dangė. – Jausmas abipusis. Kaip pats laikaisi?
– Įprastai: darbai, namai, įvairios veiklos – viskas nuolatiniame judesyje, – nusišypsojo.
Jau žiojosi klausti, kaipgi sekasi jo viešniai, tačiau šioji užbėgo jam už akių.
– Man lygiai taip pat – ramios akimirkos tikras deficitas. Beje, – nukreipė kalbą nuo savęs Dangė, – vakar telefonu minėjai, kad atvykai kažko apie karo laivus rašyti. Kaip sekėsi?
– Viskas pavyko puikiai. Pati ceremonija nesužavėjo, žinai, jos kaip ir beveik visos – formalios ir nuobodokos: daug kalbėtojų, dar daugiau banalybių, bet… bent jau man pačiam įvairi karinė technika patinka, tad buvo kur akis paganyti, – nusišypsojo Giedrius.
– Berniukai niekad neišauga, – susijuokė Dangė. – Tiesa, juk tu ir šaulys esi, tad kario gyvenimu, kaip suprantu, žaviesi ne iš tolo, – puikią atmintį pademonstravo ji.
Tai privertė Giedrių nuoširdžiai nustebti: apie tai, kad priklauso Šaulių sąjungai, jis buvo trumpai, lyg tarp kitko, užsiminęs praėjusiais metais „Kultūroje“. Iškart šmėstelėjo mintis: „O ji tikrai manimi domisi, jei jau tokias smulkmenas atsimena.“ Šis suvokimas pakuteno jo savimeilę ir kartu leido pajusti dar didesnį pasitikėjimą.
Vakar, kai nelauktai jai paskambino, jis tiksliai nepasakė, koks susitikimo tikslas, tiesiog paminėjo, kad darbo reikalais atvyksta į uostamiestį, todėl norėtų susitikti pabendrauti. Tačiau, tiesą sakant, ir pats nebuvo tikras: susitiko, nes nori išsiklausinėti apie Blodės kolekciją, ar… ar tai tėra pretekstas, o tikroji priežastis visai kita.
– Ačiū, kad sutikai su manimi pasimatyti. Tikiuosi, neatitraukiau tavęs nuo svarbių darbų. Kadangi esi mano viešnia ir gaišti laiką dėl manęs, aš, be abejo, vaišinu, – pastumdamas valgiaraštį link Dangės tarė Giedrius.
Dangė nusišypsojo ir nė kiek neprieštaraudama neskubiai pradėjo vartyti laminuotus meniu lapus.
Praėjus kelioms akimirkoms, jie abu jau sėdėjo vienas priešais kitą, gurkšnodami kiekvienas savo mėgstamą gėrimą – Dangė užsisakė rožinį „Fentimans“ limonadą – ir šnekučiavosi. Tiesą sakant, kalbėjo Dangė, o Giedrius, net šiek tiek palinkęs į priekį, atidžiai klausėsi.
– …po Hermano Blodės mirties viešbutį paveldėjo jo žentas, dailininkas Ernstas Mollenhaueris, kuris ir tęsė Nidos menininkų kolonijos veiklą. Naujasis viešbučio savininkas tapo savotiška dailininkų kolonijos siela: jo viešbučio verandoje vakarais rinkdavosi garsiausi to meto menininkai – impresionistas Karlas Knaufas, ekspresionistas Otas Bejeris, Liudvikas Detmannas… Visų dabar ir neišvardinsi! – įsiaudrinusiu balsu karštai pasakojo Dangė. – O ir ne vien dailininkai ten lankėsi, toli gražu! Ar teko girdėti, kad net pats psichoanalizės tėvas Sigmundas Freudas svečiavosi Blodės viešbutyje? Tiesa, dar iki jį perimant Ernstui Mollenhaueriui…
Giedrius papurtė galvą. Ne, kad Freudui irgi yra tekę lankytis ten, kur dabar yra vienas populiariausių Lietuvos kurortų, jis nebuvo girdėjęs. Bet jam ir taip svaigo galva nuo informacijos jūros: kas galėjo pagalvoti, kad šis nedidelis, tarp dviejų vandenų užspaustas žemės lopinėlis slepia tokią turtingą istoriją? Pašto kelias tarp Berlyno ir Sankt Peterburgo, karalienės Luizės kelionė per Kuršių neriją į laikinąją Prūsijos sostinę Mėmelį, maro epidemijos, atkakli žvejų kova su vandens stichijomis, pastangos pažaboti ištisus kaimus laidojusius smėlio kalnus, prancūzų belaisvių stovykla kopose – visa tai jis išgirdo iš savo pašnekovės, kuri, pasirodo, ne tik išmano meno kūrinius, bet ir ganėtinai gerai pažįsta slėpiningojo krašto praeitį.
Dangė mokėjo įtaigiai pasakoti ir patraukti klausytojo dėmesį: kalbėjo su užsidegimu, karštai tikėdama ir tarsi širdimi išjausdama viską, kuo dalijosi su Giedriumi. Ir vis dėlto, nepaisant įdomaus istorinio pasakojimo, Giedrių dėl suprantamų priežasčių labiausiai domino ta dalis apie Nidoje besilankiusius tapytojus. Ką jie tapė? Ar jų kūriniai vertinami meno žinovų ir mėgėjų pasaulyje ir… svarbiausias klausimas – kaip vertę galima išmatuoti pinigais? Tačiau nusprendė savo nekantrumo neparodyti ir klausėsi Dangės toliau. Mandagiai leidęs jai pabaigti, galiausiai sulaukė progos ištarti lemiamą klausimą:
– O kokie kūriniai buvo sukaupti Blodės kolekcijoje? Ar jie buvo vertingi?
Dangė trumpam nutilo, lėtai pasuko stiklinę tarp pirštų, tarsi bandydama pasverti klausimo rimtumą. Po keliolikos sekundžių pakėlė akis į Giedrių.
– Pamėgink įsivaizduoti, – padarė trumpą pauzę, suteikdama žodžiams papildomo svorio. – Įsivaizduok vietą, kur menininkai atvažiuoja ne dėl užsakymų, ne dėl galerijų, o dėl šviesos. Dėl ypatingos šviesos, kurią gali suteikti tik ypatinga vieta. Dėl ypatingo gyvenimo ritmo, dėl ypatingos vietos dvasios, dėl kopų, marių, vėjo. Jie gyvena viešbutyje, neturi kuo susimokėti – ir palieka paveikslą. Kartais vieną, kartais kelis. Ne geriausius. Ne parodoms skirtus. O tikrus, išjaustus. Drobėse jau ne dažai, o dailininko sielos dalelė.
Ji trumpam nutilo. Nebuvo tikra, ar Giedriui suprantami tokie lyriniai viražai. Nusprendė grįžti „į žemę“.
– Ten buvo visko. Peizažų, žvejų buities vaizdų, kopų skirtingu paros metu. Bet svarbiausia – tai buvo ne atsitiktinė kolekcija. Tai buvo tarsi gyvas vaizdinis dienoraštis. Vienos vietos, vienos bendruomenės. Ir tarp tų darbų – labai rimti vardai. Tokie, kurių paveikslai šiandien kabo didžiausiuose Europos muziejuose.
Dangė patogiai atsilošė krėsle ir paprašė priėjusio padavėjo atnešti dar vieną kokteilį. Giedrius net nesureagavo į priėjusį baro darbuotoją – visą dėmesį buvo sutelkęs į pašnekovę. Panašu, kad Dangė matė, kokį įspūdį jam daro jos žodžiai, ir mėgavosi galios akimirka.
– Bet jei jau kalbame apie pinigus… – ji atsainiai šyptelėjo, – šiandien tokia kolekcija būtų verta milžiniškų sumų. Dešimtys milijonų. Gal ir daugiau. Ir tai dar vertinant konservatyviai.
Ji prislopino balsą ir lengvai palinko prie Giedriaus.
– Nes tai būtų ne tik paveikslai. Tai būtų neįkainojama istorija.
Giedrius taip ir liko atidžiai žiūrėti Dangei į akis. Galvoje siautė minčių uraganas, širdis pašėlusiai dunksėjo. Viskas, ką šiandien turėjo padaryti, buvo išgauti iš Dangės informaciją ir jau paskui nuspręsti, ką daryti toliau. Bet staiga užvaldžiusios emocijos, natūrali Dangės charizma, būsimų nuotykių nuojauta – viskas persimaišė širdyje ir veržte veržėsi vulkanu lauk. Pajuto, kad privalo, tiesiog privalo, pasidalyti su Dange tuo… kad gal tas neįtikėtinos vertės meno ir istorijos lobis… gal jis išliko.
Giedrius giliai įkvėpė. Jautė, kad peržengia ribą, po kurios kelio atgal nebebus. Bet dvejonės jau buvo dingusios.
– Klausyk… – pradėjo tyliau. – O ką, jeigu… jeigu yra tokia menka galimybė… kad bent dalis to lobio galėjo išlikti?
Dangė nekrustelėjo, tik jos žvilgsnis tapo aštresnis.
– Juokauji? – ramiai paklausė. Nors iš akių puikiai matė, kad Giedrius nejuokauja.
– Ne, kokie čia juokai… Toks spėjimas, – tęsė Giedrius. – Bet ne iš oro. Yra tokia neaiški, fragmentiška informacija… pakankamai rimta, kad negalėčiau jos ignoruoti.
Padarė trumpą pauzę, nuleido akis, tarsi bandydamas surikiuoti mintis. Dangė tylėjo, nebandė įsiterpti. Matėsi, kad ir jai pačiai Giedriaus pareiškimas buvo visiškai netikėtas.
– Aš pats nežinau, ką su tuo daryti, – prisipažino jis. – Jei tai tiesa… kur tokiu atveju kreiptis? Į muziejų? Į savivaldybę? Į Kultūros paveldo departamentą?
Dangė vos pastebimai šyptelėjo – ne pašaipiai, bet tarsi jau iš anksto žinodama atsakymą.
– Jei nori, kad viskas paskęstų stalčiuose ir komisijose, – gali kreiptis, – ramiai tarė ji. – Prasidės ekspertizės, leidimai, tyrimai, popieriai… ir po metų pats nebesuprasi, kas vyksta. O jei ten iš tikrųjų kažkas yra, informacija labai greitai taps nebe tik tavo. Ji palinko arčiau.
– Tokie dalykai daromi kitaip, Giedriau. Pirmiausia – patikrini pats. Tyliai, diskretiškai. Su žmonėmis, kuriais pasitiki. O tik tada, kai jau turi ką parodyti, kreipiesi į valstybę. Ir tai dar neaišku, kaip sureaguos biurokratai. Lietuvoje yra buvę tokių atvejų – dabar nenoriu minėti konkrečių pavyzdžių, – kai net pateikus beveik nepaneigiamus įrodymus dar tekdavo geležines kurpaites sunešioti, kol reikalai pajudėdavo iš mirties taško.
Giedrius kurį laiką tylėjo. Logika buvo paprasta. Ir pavojingai patraukli.
– Vadinasi… ieškoti patiems, – lėtai ištarė.
– Jei nori realaus rezultato – taip, – be dvejonės atsakė Dangė. – Nežinau, kokią informaciją tu turi ir kiek ji patikima, tačiau jei bent dalis tos kolekcijos būtų išlikusi… – ji sekundę stabtelėjo, – mes dabar kalbėtume ne apie radinį. Mes kalbėtume apie vieną didžiausių prarastų meno rinkinių Europoje.
Jis linktelėjo.
– Suprantu. Ko gero, tu teisi. Man dar reikia visa tai kažkaip „suvirškinti“. Čia toks netikėtas gyvenimo posūkis…
Dangė klausiamai pažvelgė į jį.
– O kur? – paklausė lyg tarp kitko. – Jei jau yra užuomina… kur maždaug tai galėtų būti?
Giedrius sekundę sudvejojo, bet nusprendė nebeslėpti.
– Yra versija… kad tai gali būti susiję su Nidos bažnyčia.
Dangė akimirką susimąstė.
– Bažnyčia? – pakartojo. – Įdomu… Na taip, pastatas yra išlikęs, karo metu beveik nenukentėjo. Ir nieko labai keisto nebūtų – žmonės dažnai slėpdavo įvairias vertybes šventovėse. Jei jas visas pavyktų detaliai ištirti, neabejoju, kad ir mūsų šalies, ir pasaulio muziejai pasipildytų tikrais lobynais. Kad ir Vilniaus katedroje – kiek jau visko atrasta, tačiau dar yra tvirtų mokslinių hipotezių, kad jos požemiuose vis dar slypi daugybė neatskleistų paslapčių. Bet… – Dangės balse pasigirdo aiški dvejonė, – tu supranti, kad ten taip paprastai neįeisi ir nepradėsi ieškoti.
– Žinoma, suprantu, – ramiai atsakė Giedrius. – Bet viena mintis man sukasi galvoje. Gal ir yra variantas.
– Koks? – akys smalsiai sužibo.
Giedrius susimąstė.
– Kaip ir sakiau, man dar reikia viską apmąstyti, pastrateguoti… Kai viskas galvoje susigulės, kai turėsiu planą, tada… – išsisuko nuo tiesaus atsakymo.
Dangė linktelėjo – spausti Giedriaus nematė prasmės.
– Lauksiu. Tikiuosi, be manęs nepradėsi ieškoti? – koketiškai pajuokavo.
– Dange, mes jau esame šiame reikale kartu, – visai rimtai atsakė Giedrius.
Jie atsistojo beveik tuo pačiu metu. Trumpas atsisveikinimas, lengvas rankos paspaudimas, susitarimas palaikyti ryšį – ir kiekvienas pasuko savo kryptimi.
Vos nutolęs nuo staliuko, Giedrius išsitraukė telefoną. Pirštais greitai surinko numerį.
– Fridrichai? – tarė, kai šis atsiliepė. – Turiu naujienų. Ir… man reikės tavo pagalbos. Jis trumpam nutilo, klausydamasis atsakymo, tada pridūrė: – Tai susiję su tuo, apie ką kalbėjome.
Tuo metu Dangė, vos išėjusi iš baro, palydėjo tolstantį Giedrių akimis. Kai jis, kalbėdamas telefonu, ištirpo žmonių minioje, ji išsitraukė savo išmanųjį telefoną ir skubiai parašė žinutę. Atsakymas atėjo beveik iš karto. Ji sustingo. Kelias sekundes tiesiog žiūrėjo į ekraną, paskui lėtai pakėlė akis į tą pusę, kur dingo Giedrius. Jos veide ryškėjo susikaupimas. Ir sprendimas. Galiausiai ji neskubėdama apsisuko ir patraukė palei krantinę, Biržos tilto link.
Parašykite komentarą