Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-09 |
„Atvira Klaipėda“ toliau publikuoja debiutinį Stasio Buškevičiaus romaną „Nidos šešėliai. Blodės kolekcijos beieškant”.
X skyrius. „Dar daugiau klausimų“
Nida
Pasibaigus sekmadienio ryto pamaldoms, Manfredas stovėjo prie durų ir asmeniškai atsisveikino su kiekvienu bažnyčios lankytoju.
– Geh mit Gott, mein Sohn. Geh mit Gott, meine Tochter* (*Eik su Dievu, mano sūnau. Eik su Dievu, mano dukra. (vok.), – nuoširdžiai spausdamas ranką ištardavo išeinančiajam.
Kai bažnyčią paliko paskutinis maldininkas, Manfredas užvėrė sunkias medines duris ir pasuko raktą. Kuriam laikui bažnyčia pabus uždara. Pažvelgė į senovinį laikrodį ant riešo: lygiai už penkiolikos minučių turėtų pasigirsti sutartas beldimas – ženklas, kad atvyko jo anūkas Fridrichas su savo lietuviais draugais.
Laikrodžio rodyklei lėtai skaičiuojant minutes, Manfredas dar kartą peržvelgė Dievo namų vidų. Pro aukštus vitražinius langus į bažnyčią krito švelni vasaros vidudienio šviesa, mėlyname altoriaus fone degė kelių žvakių liepsnos. Medinės balkonų galerijos, tamsios lubų sijos ir žalvariniai sietynai kūrė jaukią, tačiau ir slėpiningą atmosferą. Senajam pastoriui prieš akis prabėgo tos vasaros, kai jis, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atvyko čia, į savo gimtąsias vietas, skleisti Dievo žodžio. Kaip padėjo kurtis vietos liuteronų bendruomenei. Kaip dalyvavo susitikimuose su vietos gyventojais. Dėkojo Viešpačiui už tai, kad jam leido grįžti ten, kur niekas nesitikėjo, jog kada nors bus galima grįžti. Tarsi į savo Pažadėtąją žemę. Į vietą, kur gavo krikštą, kur buvo priimtas į krikščioniškąją šeimą. Jautė, kad tai buvo ne veltui, todėl stengėsi vykdyti savo misiją, negailėdamas laiko ir jėgų. Padarė, ką galėjo, ir manė, kad jo kelias jau baigėsi. Bet štai dabar… Taip netikėtai viskas susiklostė, štai jis vėl čia… Tik šįkart jautėsi ne taip pakiliai kaip anais kartais. Jautėsi išduodąs. Jautėsi it vagis. Bet… gal tai ir yra dar jam iki galo nesuvokiama Aukščiausiojo plano dalis?
Po keliolikos minučių bažnyčioje vėl aidėjo žingsniai. Trys įspūdingo atradimo besivaikantys bendraminčiai – Giedrius, Fridrichas ir Dangė – stovėjo centrinėje navoje.
– Kaip čia gražu… ir ramu… – tyliai ištarė Fridrichas, apsidairydamas. – Net nesitiki, kad ši vieta gali slėpti tokią svarbią paslaptį.
Manfredas neskubiai priėjo prie altoriaus pakylos. Jo žvilgsnis trumpam sustojo ties paveikslu viršuje – Kristus tiesė ranką skęstančiam Petrui.
– Šitas paveikslas… – beveik šnabždėdamas tarė jis. – Mano tėvas jį labai mėgo. Taip įsijautęs apie jį pasakodavo, kad aš, būdamas vaikas, net pats įsivaizduodavau jį lyg gyvai matęs.
Fridrichas klausiamai pažvelgė į senelį.
– Kaip pasijutai, kai atvykai čia savo pirmąją vasarą ir išvydai jį savo akimis?
– Susigraudinau, – neslėpdamas atsakė jis. – Stovėjau, žiūrėjau, o galvoje girdėjau kiekvieną savo velionio tėvo žodį. Jutau, lyg ne aš vienas, o mes kartu čia stovime. Gaila tik… kad tai reprodukcija. Originalą pražudė… tie raudoni vandalai, – su neslepiamu pykčiu užbaigė Manfredas.
Kurį laiką visi stovėjo tylėdami.
– Na ką, – galiausiai tylą nutraukė Giedrius. – Pradedam.
Pirmiausia jie apžiūrėjo patį altorių. Dangė atsargiai braukė pirštais per medines konstrukcijas, Fridrichas tikrino šonus ir galinę dalį, o Giedrius, pritūpęs prie pakylos, tyrinėjo grindis. Laikas slinko lėtai. Bažnyčioje girdėjosi tik duslūs žingsniai, gilus ieškotojų alsavimas ir kažkur lauke nuo marių atsklindantis vėjo šniokštimas. Praėjo beveik pusvalandis.
– Mes nesame pasiruošę… – atsidusęs sumurmėjo Fridrichas.
Giedrius klausiamai pakėlė į jį akis.
– Nejaugi galvojome, kad paslėptos vertybės tiesiog ims ir įšoks mums į rankas?.. – paaiškino šis. – Kad rastum ertmes, reikia specialios įrangos, o gal net ardyti visą altorių… – tęsė jis. – Tiesiog puolėme į šį nuotykį praktiškai nieko dorai neapgalvoję, – susierzinęs pesimistiškai papurtė galvą.
– Palaukit! – garsiau sušuko Dangė.
Fridricho skundų ji nesiklausė, nes šis kalbėjo gimtąja kalba, kurios meno ekspertė nesuprato. Ji buvo priklaupusi prie dešiniojo pakylos kampo, ties apatiniu laipteliu. Giedrius priėjo arčiau. Tarp senų grindų plytų, prie pat altoriaus pagrindo, vos matėsi mažytis įrėžimas. Kryželis. Nudilęs tiek, kad specialiai neieškodamas nepastebėtum. Atsisukęs į bendrakeleivius, jis pamojo jiems prieiti arčiau.
– Dieve mano… – vos girdimai iškvėpė Fridrichas.
Giedrius atsiklaupė šalia Dangės. Plyta buvo sena, apsitrynusi, tačiau ženklas atrodė įrėžtas tyčia. Jis pabandė ją pajudinti pirštais – nepavyko.
– Reikia kažko plono ir tvirto.
Fridrichas iš kišenės išsitraukė nedidelį peiliuką. Atsargiai įkišo geležtę į tarpą tarp plytų ir lengvai kilstelėjo. Plyta šiek tiek sujudėjo. Visų širdys pradėjo plakti greičiau. Dar vienas judesys. Tada jis pabandė kišti peiliuką į kitą plytos krašto tarpą – cemento siūlės ten buvo labiau aptrupėjusios. Plyta pakilo. Po ja žiojėjo nedidelė tamsi ertmė. Tuščia. Kelias sekundes niekas nepratarė nė žodžio. Atrodė, net pati bažnyčia nuščiuvo kartu su jais. Giedrius skubiai įkišo ranką giliau. Dulkės ir smėlis. Šaltas akmuo. Nieko daugiau.
– Na štai… – ištarė Dangė. Jos balse skambėjo milžiniškas nusivylimas. Dar akimirką prieš tai širdis iš susijaudinimo lipo lauk iš krūtinės. O dabar liko tik akivaizdaus pralaimėjimo kartėlis.
Giedrius nieko nesakė, tik bukai spoksojo į tuščią ertmę. Jautėsi lygiai taip pat. Fridrichas sunkiai atsisėdo ant laiptelio.
– Vadinasi… kažkas mus aplenkė.
Šie žodžiai tarsi pažadino Dangę iš nusivylimo sąstingio. Ji skubiai išsitraukė telefoną ir ėmė kažko ieškoti internete.
– Idiotė… – sumurmėjo sau po nosimi. – Kokia aš idiotė! Kaip aš apie tai nepagalvojau anksčiau…
– Apie ką? – paklausė Giedrius.
– Rekonstrukciją. Juk bažnyčia tarybiniais laikais buvo pertvarkoma. Altorius išardytas, interjeras keistas… Jei čia kažkas buvo paslėpta, darbininkai beveik garantuotai turėjo rasti.
Ji nervingai pliaukštelėjo ranka sau per koją.
– Turėjau tai numatyti.
– Nepradėk dabar savęs graužti, – guodžiamai tarė Giedrius. – Čia visų mūsų klaida. Mes taip įsikibome tos versijos ir tos fantastiškos galimybės, kad, Fridrichas teisus, ne tik nepasiruošėme paieškoms, bet net ir namų darbų nepasidarėme – juk būtų tereikėję šiek tiek pastudijuoti bažnyčios istoriją… Matyt, lobių paieška – ne diletantams, – dar bandė kiek pajuokauti. Bet niekas nesijuokė.
Vienintelis, kuris nereiškė emocijų, buvo Manfredas. Ką jis sau galvojo, nežinia, tačiau iš veido atrodė, kad jam net kiek palengvėjo. Ir vis dėlto jis susimąstęs žvelgė į atvertą ertmę.
– Bet viena keista, – pagaliau prabilo. – Jei sovietiniais laikais kažkas būtų radęs tokią kolekciją… apie tai būtų buvę kalbama. Bent tarp vietinių.
– Taip, – mintį pasigavo Dangė. – O apie jokį „Nidos lobį“ niekas Lietuvoje nėra girdėjęs. Oficiali įvykių versija ir dabar teigia, kad Hermano Blodės meno kūrinių kolekcija žuvo ugnyje per karą.
– Vadinasi, arba ten nieko nebuvo… – ištarė Fridrichas.
– …arba kažkas nuslėpė, – užbaigė Giedrius.
Bičiuliai suglumę susižvalgė. Dabar atverta ertmė atrodė nebe kaip atradimas, o kaip dar didesnė mįslė. Giedrius lėtai įstatė plytą atgal į vietą.
– Šiandien nieko daugiau nesugalvosime, – pavargusiu balsu tarė jis. – Reikia viską ramiai apmąstyti, apsitarti, ką darome. Pratęskime rytoj.
Jie išėjo iš bažnyčios jau visai kita nuotaika nei atėjo. Dar prieš valandą atrodė, kad nuo didžiausio gyvenimo atradimo juos skiria vos keli žingsniai. Dabar liko tik klausimai. Ketveriukė, palikusi bažnyčią už nugaros, akmeniniais laiptais patraukė žemyn. Priešais juos atsivėrė vaizdas į etnografines kapines. Manfredas laiptų apačioje trumpam stabtelėjo. Pažvelgė į tarp medžių išbarstytus krikštus. „Niekur kitur tokių nerasi“, – sušmėžavo mintis. Kai pradėjo lankytis Lietuvoje, dažnai po pamaldų užsukdavo čia. Tyloje ir ramybėje nurimdavo jo siela. Nelikdavo jokio skubėjimo ir galvojimo apie rytojų. „Visi žemiški planai baigiasi čia“, – taip mąstydavo. Ši mintis jo nė kiek negąsdino. Atvirkščiai – žemiškos būties laikinumas, kurį liudijo šie unikalūs pamario krašto antkapiniai paminklai, vertė vis tvirčiau stovėti tarnystės Dievui kelyje.
Tada Manfredas pasuko akis į šalį ir pamatė per kelis žingsnius į šoną paėjusius Giedrių ir Dangę. Pora apie kažką labai įsitraukusi kalbėjosi. Pastorius lengvai šyptelėjo.
– Mes su Fridrichu truputį pasivaikščiosime po Nidą, – tarė jiems. – O jūs abu, manau, rasite apie ką pasišnekėti ir be mūsų.
Dangė žaviai nusišypsojo. Giedrius kiek sutrikęs gūžtelėjo pečiais. Bet buvo akivaizdu, kad jis tikrai neprieštaravo pasiūlymui.
– Tada mes nueisime iki prieplaukos, – pasakė. – Reikia truputį pravėdinti galvas.
Netrukus abi poros pasuko skirtingomis kryptimis. Giedrius su Dange nuėjo marių pakrante link „Malkinės“, kur jau šurmuliavo žmonės ir iš atvirų terasų sklido muzika.
Fridrichas su Manfredu tuo metu lėtai leidosi Pamario gatve. Vidudienio saulė stipriai plieskė, bet kaitrą sklaidė gaivus marių vėjas. Tuo tarpu kiek atokiau nuo jų, išlaikydamas saugų atstumą, slinko „Hummeris“.
– Keista matyti tą pačią Nidą ir kartu visai kitą, – tyliai tarė Manfredas.
– Ar ji taip pasikeitusi nuo tavo pirmųjų vizitų? – paklausė Fridrichas.
Senelis papurtė galvą.
– Ne… ne tai norėjau pasakyti. Kitokią nei pasakodavo tėvas. Tarsi du skirtingi pasauliai: kuršiškoji, beveik laukinė Nida iš jo prisiminimų ir dabartinis kurortas, kurį matome. Vaikštau tarsi po sapną, kuriame pusės dalykų nebėra. Bet jis tiesą sakė – Nida yra vieta, kuri žmogaus nepaleidžia. Net jei išvažiuoji visam gyvenimui.
Senelis su anūku ėjo pro senas žvejų vilas, kol netikėtai Manfredas sustojo prie nedidelio namo, pažymėto dvyliktu “B” numeriu. Keliasdešimt sekundžių jis nebyliai spoksojo į vyšnių sode skendinčią gryčią.
– Čia gimė mano tėvas, – pagaliau pratarė. – Prieš karą… čia gyveno tavo prosenelis Heinrichas.
Kieme darbavosi senyvas vyras. Išgirdęs girgždančius vartelius, atsisuko.
– Atsiprašau, – mandagiai, laužyta lietuvių kalba kreipėsi Manfredas. – Mano senelio šeima kadaise gyveno šiame name. Ar galėtume trumpam užeiti į kiemą? Tik kelias nuotraukas pasidaryti… dėl sentimentų.
Sodybos šeimininkas kurį laiką atidžiai žiūrėjo į juos abu. Paskui lėtai linktelėjo.
– Užeikit, – tarė ramiai. – Tokie dalykai turi teisę sugrįžti namo.
Jis pravėrė vartelius plačiau. Stebėjo, kaip atvykėliai fotografuojasi. Pastebėjo vyresniojo akyse gilų liūdesį.
– Tai gal po to… gal arbatos? – kažkas truktelėjo jį už liežuvio. Pats nesuprato kodėl, bet panoro su šiais žmonėmis susipažinti.
Manfredas susižvalgė su Fridrichu.
– Ačiū, mielai išgertume, – už abu atsakė Manfredas.
Šeimininkas atvėrė duris ir pakvietė į vidų. Į Deckaičių šeimos namus.
Parašykite komentarą