Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-03-16 |
„Kelių mėnesių Joris (vardas pakeistas) buvo toks mažytis, kad net nedidukėje ligoninės lovelėje galėjome guldyti mažylį išilgai ar skersai ir vis tiek ši būtų jam per didelė“, – prisimena savanorė Aelita, prie vienišo kūdikio ligoninėje budėjusi visą mėnesį.
Joris į ligoninę pateko po nelaimingo atsitikimo. Sukrėstas, išsigandęs ir sunkiai sužalotas mažylis išgyveno tiek, kiek kartais per visą savo gyvenimą nepatiria suaugusieji. Tuo metu šalia jo nebuvo artimųjų, todėl mažylį slaugė iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė.
„Pirmą kartą susitikusi su Joriu negalėjau patikėti, koks mažytis jis buvo. Tokio smulkumo vaikelis. Berniukas labai daug verkė ir itin mažai valgė. Matėsi, kad valgyti jam buvo labai sunkus darbas. Kiekvienas išgertas mililitras – didelis žingsnis į priekį.“
Per visą tą laiką savanorė lydėjo berniuką į tyrimus, ramino, nešiojo, migdė ir stengėsi suteikti jam tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo – artumą ir saugumo jausmą.
Vienas momentas jai įsiminė ypač ryškiai.
„Labiausiai man įsiminė gydytojas, daręs Joriui echoskopiją. Jis tikrino berniuko galvytę ir ėmė manęs klausinėti: „Ar jūs mama? Močiutė?“ Atsakiau, kad esu savanorė. Gydytojas iš karto pralinksmėjo: „Oi, kaip smagu!“ – atrodė, jog viskas bus labai gerai. Bet kai jis pradėjo atidžiau tyrinėti galvytę, viskas pasikeitė: kuo ilgiau žiūrėjo, tuo labiau jo veidas rimtėjo, nuotaika prastėjo. Galiausiai ištarė: „Na taip, vaikeliui teko daug iškentėti.“ Daugiau nieko nepaaiškino, bet pati jo reakcija buvo labai iškalbinga – ji liudijo, kad šis mažas berniukas jau buvo patyręs daug.“
Pradžia buvo sudėtinga, o Jorio būklė iš pradžių neatrodė žadanti daug gero. Tačiau laikui bėgant berniukas pradėjo stiprėti.
„Su mūsų meile ir priežiūra berniukas pradėjo daugiau guguoti, tapo visai kitu vaikučiu – labai mielu, visus aplinkinius savo žavumu paperkančiu kruopiuku“, – džiaugiasi savanorė.
Tokios istorijos – ne vienetinės. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai jau aštuonerius metus rūpinasi, kad vaikai ligoninėse neliktų vieniši. Kai šalia nėra artimųjų, savanoriai tampa tais žmonėmis, kurie būna su vaiku sunkiausiomis akimirkomis.
Jie žaidžia su vaikais, juos ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių ir palydi į medicinines procedūras. Kartais tai yra vienintelis žmogus, laikantis vaiko ranką tyrimo metu.
Per visą iniciatyvos veiklos laikotarpį daugiau nei 1600 vaikų Lietuvos ligoninėse neliko vieniši.
Tačiau tam, kad ši pagalba galėtų tęstis, reikia visuomenės palaikymo.
Kiekvienas gyventojas gali prisidėti, skirdamas 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio iniciatyvai „Niekieno vaikai“. Tai nieko nekainuoja, tačiau gali padėti užtikrinti, kad šalia vienišo vaiko ligoninėje atsiras žmogus, kuris jį nuramins, apkabins ir primins, kad jis nėra vienas.
Paramą lengvai ir greitai galima skirti čia.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą