Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2026-08-08 |
Rusijos kino teatruose sezoninius žiūrimumo rekordus demonstruoja piratiškai rodomas Christoferio Nolano filmas „Odisėja“.

Holivudas Rusiją boikotuoja
Rusijai pradėjus plataus masto agresiją prieš Ukrainą, Vakarų meno kūrėjai apsisprendė boikotuoti Rusijos rinką. Kino menas yra ir didelis verslas, Rusijos rinka jam buvo svarbi, tačiau demokratinių šalių visuomenės spaudimas privertė jį elgtis principingai.
Ketvirtį milijardo dolerių kainavusi „Odisėja“ oficialiai Rusijoje nėra rodoma ir tos šalies žiūrovų pinigai prodiuserių nepasieks. Tačiau Rusija turi specialų būdą pasiimti tai, kas jai nepriklauso.
Berno konvencija ir „cap carap“ metodas
Rusijos Federacija yra pasirašiusi pagrindines tarptautines intelektualinę nuosavybę ginančias sutartis, tarp jų ir autorines teises saugančią Berno konvenciją. Tačiau laikosi jų tik tokia apimtimi, kokia pageidauja.
Prieš šešerius metus vykusiame investicijų (!) forume Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atviravo: tegu amerikiečiai leidžia pinigus naujoms technologijoms kurti, o mes po to jas pasiimsime. Kaip pasiims? – cap carap („цап-царап“) būdu. Tokiu V. Putino pavartotu eufemizmu ten vadinama paprasta vagystė.
Ir nors tai buvo pasakyta technologijų vagystės kontekste, tas pats cap carap principas ten galioja ir meno kūrinių autorių teisėms.
Vietinė produkcija nekonkurencinga
Vien per praėjusiį savaitgalį piratinė „Odisėja“, vietos ekspertų vertinimu, surinko apie tris milijonus eurų. Tokia suma neatrodo didelė – visame pasaulyje „Odisėjos“ pajamos jau artėja prie milijardo dolerių. Tačiau kitaip tie piratiniai pinigai atrodo lyginant su pačios Rusijos susuktų filmų populiarumu. Vietinis lyderis, komedija „Pas senelį į kaimą – 2“ per savaitgalį surinko tik pusę milijono eurų.
Vietinės komedijos, suspaudus biudžetus, ten dar turi galimybę bent atsipirkti. Tačiau valstybės remiami propagandiniai vaidybiniai filmai yra tiesiog beviltiški. Ryškiausias finansinio žlugimo pavyzdys turbūt yra filmas apie tilto į okupuotą Krymą statybą, pristatytas kaip „romantinė melodrama“ (2018). Scenarijų jam rašė propagandistė Margarita Simonian, režisavo jos vyras taip pat propagandistas Tigranas Keosajanas, muziką rašė V. Putino patikėtinis rinkimuose Sergejus Trofimovas, vaidino irgi ne bet kas. Tačiau per penkias savaites, kol buvo rodomas kino teatruose, jį pažiūrėjo tik 305 tūkstančiai rusų. Tai tik vienas žiūrovas iš penkių šimtų gyventojų, ir filmas tapo ryškia finansine nesėkme.
Parašykite komentarą