Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-11-08 |
Prieš šimtą metų Klaipėdos verslininkų surašytas graudulingas raštas tuometiniam premjerui – vienas iš pavyzdžių, kaip lietuviškumo sklaidos misija garantuodavo ir neblogą finansinį gyvenimą.
1925-ųjų pradžioje į premjerą Antaną Tumėną raštu kreipėsi AB „Rytas“. Ją 1921-ųjų vasarį kaip kooperatinę bendrovę buvo įsteigusi grupė lietuvių, ketinusių užsiimti spaustuvės ir leidybos verslu, svarbiausiu tikslu laikiusių lietuviškos orientacijos laikraščio leidimą vokiečių kalba.
Gavusi Lietuvos vyriausybės lėšų 1921 m. gegužę ji įsigijo vieną geriausių Klaipėdos viešbučių „Berliner Hof“, buvusį Turgaus gatvėje (iki šių dienų neišliko) ir jo patalpose įrengė spaustuvę.
1922-ųjų rudenį Lietuvos vyriausybės lėšomis „Rytas“ buvo reorganizuotas į akcinę bendrovę. Jai vadovavo priežiūros taryba ir valdyba, tarp kurių narių buvo Adomas Brakas, Viktoras Gailius, Vilius Sprogys, Jokūbas Stikliorius.
Minėtajame rašte bendrovė dėstė, kad nuo 1924-ųjų gruodžio „turėjo sustoti ėjęs dienraštis „Klaipėdos žinios“, bet jį leidusiai bendrovei „Sargas“ esą „pavyko išgauti tam tikrą pašalpą“.
„Šita pašalpa yra tokia menka, kad mūsų bendrovei, kuriai pavesta ir toliau spausdinti „Klaipėdos žinias“, ne tiktai nepadengia visas turimasias išlaidas, bet ir turi keletą tūkstančių litų į mėnesį nuostolių“, – dėstė spaustuvininkai.
Jie taip pat skundėsi, kad prieš keletą dienų Jurgio Šaulio „parėdymu antrasis laikraštis „Lietuvos keleivis“ buvo atiduotas broliams Kiošiams, ir jau jie, nors nieks „Rytui“ nei žodžio apie tai nebuvo pareiškęs, buvo pradėję rašytis leidėjais“.
„Ponui Gubernatoriui sutikus, tuo tarpu vėl, kaip pirmiau, „Rytas“ rašosi leidėju, tai vis tiek matyti, kad ir šitas laikraštis norima iš mūsų atimti arba, atitraukiant ar sumažinant pašalpą, sustabdyti. Taip pat prieš keletą dienų apsilankė Klaipėdoje valstybės spaustuvės vedėjas p. Kondrotas ir, iš visų vietos spaustuvių / ir priešvalstybinių vokiečių / išsiprašė pasiūlymus kainų laikraščiui „Memel Zeitung“ spausdinti. Reikia spėti, kad šitos spaustuvės, ypač vokiškosios, pastatys ko žemiausias kainas, idant tik pagavus laikraštį į savo rankas. Paskiau jau vistiek galima pareikšti, kad už tokią žemą kainą negalima spausdinti ir išgauti aukštesnį apmokėjimą, arba laikraštį sustabdyti, ypač jeigu, kaip ligšiol, jokių sutarčių nedaroma“, – dėstė bendrovė.
Ji priminė, kad 1923 metais „Centro Vyriausybei pareikalavus“ perorganizavo „savo technikinį skyrių / spaustuvę / laikraščiams leisti“ ir įsigijo „visokių didelių ir brangių mašinų“, o neturėdama „senojoj savo troboj gana vietos“ esą buvo priversta pradėti statyti spaustuvei „naują trobą“.
„Tam reikėjo suvartoti daug pinigų, kame ir Centro Vyriausybė pagelbėjo, paimdama iš mūsų 2200 akcijų po 100 litų. Nežiūrint to, ypač per naujosios trobos statymą, užsitraukėme iš privačių bankų dar gana didelių skolų, už kurias reikia mokėti dideli nuošimčiai, nes Emisijos Bankas lietuvių firmoms principialiai didesnių sumų neskolina. Turėdami visoms mašynoms darbo, vadinas spausdindami kaip ligšiol laikraščius, vis tiek su laiku šiaip taip susitvarkytume. Bet jeigu laikraščių neturime, tai pačios didžiosios ir brangiosios mašinos stovi be darbo, o per tai pasidarantieji nuostoliai neišvengiamai bendrovę veda į bankrotą. O to tūli ką tiktai laukia. Nes „Rytas“ iš pat pradžios būdams lyg kokia lietuviškosios ir valstybiškosios idėjos tvirtovė ir simbolis, visiems tos idėjos priešininkams buvo nei koks dagis akyje“, – aiškino bendrovė ir „labai prašė“ premjero palikti jai užsakymus spausdinti laikraščius „arba bent jų neišduoti kitur“ su ja nepasitarus.
Kartu „Rytas“ priminė, jog jau buvo išdėstęs, kad perleidus laikraščius jo „atsakomybėn ir redakcijon“ išlaidos esą „visai žymiai sumažėtų“. Bendrovė tikino, kad tuometinė laikraščių leidimo tvarka buvo ne tik per bragni, bet ir biurokratiška.
„Bent „Lietuvos keleivis“ be mūsų pritarimo neturėtų mums būti atimamas. Nes jis, kaip tiesiogis įpėdinis „Prūsų Lietuvių Balso“, yra taip sakant, mūsų dvasios kūdikis ir nuosavybė. Su juo mes ilgus metus kentėjome, vargome ir – stiprėjome. Ir naujuosius įvykius su juo „Ryte“ susipratusieji lietuviai veikėjai atjautė ir turėjo atjausti lyg kokį kirtį į veidą. Ir pastangos, jį iš mūsų atimti, galėtų privesti prie rimtų komplikacijų. Jei vokiškoji „Memel Zeitung“ iš mūsų išeitų, tai, nors iš jos spaustuvei būtų daugiau pelno, ne tiek tat apgailėtume. Nes ji, bent kaip ji ligšiol buvo vedama, mūsų dvasiai paliko svetima“, – emocingai dėstyta „Ryto“ rašte.
Jame minėtas gotikinio šrifto laikraštis „Prūsų lietuvių balsas“ 1919–1920 metais buvo leidžiamas Tilžėje, 1920–1923 metais ėjo Klaipėdoje. Iš pradžių ji leido „Spaudos“ draugija, vėliau – „Rytas“. Dienraštis kėlė lietuvių nacionalinius interesus, gynė lietuvių kalbą, propagavo bendradarbiavimą su Didžiąja Lietuva, rašė apie lietuvininkų papročius. Nuo 1924-ųjų pradžios vietoje jo pradėjo eiti „Lietuvos keleivis“.
Persiųsdamas šį kreipimąsi premjerui Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys pažymėjo, kad teiginys apie jo sutikimą, „kad kaipo leidėjas pasirašinėtų vėl „Rytas“, neatitinka tikrenybei“.
„Į Stiklioriaus paklausimą tuo reikalu aš atsakiau kad kolkas negaliu nei leisti, nei drausti, nes laikraščius iki šiol tvarkė kitas asmuo ir aš į tai nesikišu iki gausiu konkrečius nurodymus. Kadangi nuo pat laikraščio existavimo pradžios, taipogi perkant tokį didelį akcijų skaičių dėl mano nuomonės, kaipo Valdžios atstovo, nebuvo teirautasi, nuo pareiškimo nuomonės delei pateikiamo prašymo, iki pareikalavimui, susilaikau“, – išdėstė gubernatorius.
Matyt, tokie „Ryto“ pagraudenimai buvo tikrai efektyvūs, nes istorikas Julius Žukas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ yra rašęs, jog ši bendrovė spausdino (o nuo 1936 m. ir leido) beveik visus Klaipėdos kraštui skirtus lietuviškus ir prolietuviškus periodinius leidinius.
„Šie leidiniai formavo Lietuvai palankią opiniją krašte, todėl bendrovė nuolat gaudavo valdiškų subsidijų, pro pirštus buvo žiūrima į finansinės veiklos pažeidimus – dirbtinai padidintą kapitalą, išpūstus aktyvus. Vykdydama Lietuvos valdžios pageidavimus bendrovė užsiėmė komerciškai nenaudinga veikla ir dirbo nuostolingai, tačiau valdyba beveik kasmet balanse rodydavo pelną ir mokėdavo dividendus akcininkams. <…> Nuolat blogėjant bendrovės finansinei būklei, Finansų ministerija 1938 m. vasarą parengė „Ryto“ akcijų perėmimo planą, privatiems akcininkams sumokant 50 proc. nominalios vertės už pirmos emisijos akcijas. Kraštą atplėšus nuo Lietuvos, bendrovė dar turėjo 240 tūkst. litų skolų, iš kurių daugiau kaip 100 tūkst. litų priklausė vokiškoms firmoms“, – rašo J. Žukas.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2025 metams skyrė 15 500 Eur paramą
Parašykite komentarą