Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-30 |
Kodėl XXI amžius, turėdamas daugiau faktų negu bet kuri ankstesnė epocha, vis dar kuria vilkus, karalius, raganas, kvailius ir stebuklingus išsigelbėjimus ir kodėl be jų galėtume išgyventi, bet ne visai suprastume, ką reiškia gyventi?
Mes gyvename pasakoje, tik apsimetame, kad ji yra realybė
Yra keistas mūsų laikų paradoksas: XXI amžiaus žmogus turbūt niekada istorijoje neturėjo tiek priemonių atskirti tikrovę nuo išmonės, tačiau tuo pat metu niekada nebuvo taip lengva išmonės palaikyti tikrove.
Mes didžiuojamės mokslu, patikima informacija, technologijomis, duomenimis, skaitmeninėmis sistemomis ir galimybe akimirksniu patikrinti beveik bet kurį faktą, tačiau kasdienybėje gyvename pasaulyje, kuris savo sandara vis labiau primena seną pasaką. Tik mūsų miškas dabar vadinamas miestu, mūsų stebuklingas veidrodis yra telefono ekranas, mūsų pranašas – algoritmas, mūsų karalius nebūtinai turi karūną, o mūsų vilkas gali būti ne žvėris, bet sistema, reklama, melas, priklausomybė, baimė ar žmogus, kuris puikiai žino, kaip pasinaudoti kito žmogaus silpnumu.
Senosiose pasakose žmogus išeidavo iš saugaus namo į nežinomą mišką, o XXI amžiaus žmogus iš ryto dar neišėjęs iš lovos jau būna tame miške: telefone jo laukia naujienos apie karą, klimato kaitą, politinius konfliktus, ekonomines krizes, nelaimes, svetimų žmonių gyvenimus, reklamas, perspėjimus, komentarus, nuomones ir tūkstančius vaizdų, kurių didžiosios dalies jis niekada neprašė. Seniau žmogus galėjo nežinoti, kas vyksta už kalno, nes už kalno buvo kitas kaimas. Šiandien jis gali žinoti, kas vyksta už dešimties tūkstančių kilometrų, tačiau nebesuprasti, kas vyksta jo paties viduje. Informacijos kiekis išaugo beveik iki absurdiškumo, bet prasmė nuo to netapo automatiškai didesnė.
Todėl klausimas, ar XXI amžiuje mums dar reikalingos pasakos ir pasakėčios, nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti. Galėtume atsakyti, kad nebereikalingos: juk vaikas gali internete per kelias sekundes sužinoti, kas yra drakonas, suaugęs žmogus gali perskaityti psichologijos knygą apie baimę, istorikas gali paaiškinti, kaip atsirado mitai, o mokslas gali paneigti daugybę senųjų prietarų. Tačiau toks atsakymas supainioja du skirtingus dalykus – žinojimą ir supratimą. Mes galime žinoti, kaip susidaro perkūnija, bet tai dar nepasako, ką reiškia vaikui gulėti lovoje ir bijoti griaustinio.
Galime žinoti, kad vienatvė turi psichologinių ir socialinių priežasčių, tačiau statistika ne visada gali perteikti jausmą žmogaus, kuris penktadienio vakarą sėdi virtuvėje ir supranta, kad neturi kam parašyti žinutės. Galime žinoti, kad žmogus yra mirtingas, tačiau vien faktas apie mirtį nepaaiškina, kodėl senas žmogus saugo stalčiuje prieš keturiasdešimt metų gautą laišką. Būtent čia pasaka ir pasakėčia vis dar turi savo teritoriją. Jos nekonkuruoja su mokslu dėl faktų. Jos dirba ten, kur žmogui neužtenka vien fakto: ten, kur reikia vaizdo, simbolio, istorijos, metaforos, moralinio klausimo ir galimybės atpažinti save kitame. Pasaka nėra primityvus mokslas. Ji yra visai kitokio pobūdžio žmogaus kalba.
Pasaka niekada nebuvo apie vilką – ji visada buvo apie žmogų
Kai vaikas klauso istorijos apie vilką, karalių, raganą, kvailą brolį ar mergaitę, einančią per mišką, suaugęs gali manyti, kad tai tik fantazija, tačiau pasaka nuo pat pradžių veikė kaip savotiškas žmogaus elgesio žemėlapis. Ji mokė atpažinti pavojų, suprasti godumą, nepasitikėti apgaule, pastebėti puikybę, vertinti drąsą, ištikimybę, išmintį ir gebėjimą nepasiduoti tada, kai situacija atrodo beviltiška. Pasakėčia tą patį darė trumpesniu ir aštresniu keliu: ji perkeldavo žmogaus ydas į gyvūnus, kad būtų lengviau jas pamatyti. Lapė galėjo būti gudri, varna – tuščiagarbė, vilkas – plėšrus, asilas – kvailas, liūtas – valdantis, o žmogus, klausydamasis tokios istorijos, galėjo juoktis iš gyvūnų ir tuo pačiu nepastebimai juoktis iš savęs. Tai viena didžiausių pasakų gudrybių: jos leidžia žmogui pažvelgti į save iš šalies, neįsakydamos jam tiesiogiai pripažinti savo ydų.
Šiandien mums to reikia gal net labiau negu anksčiau, nes mūsų vilkai tapo sunkiau atpažįstami. Jie ne visada turi dantis, nagus ir juodą kailį. Kartais vilkas yra melaginga informacija, kuri atrodo kaip profesionali žinutė. Kartais jis yra žmogaus priklausomybė nuo ekrano, kuri prasideda nekaltu noru „tik penkias minutes pažiūrėti“. Kartais jis yra vartojimo pažadas, kad nusipirkęs dar vieną daiktą pagaliau jausiesi toks, kokiu nori būti. Kartais jis yra nuolatinis poreikis lyginti savo gyvenimą su kitų žmonių gyvenimais.
Kartais jis yra darbo kultūra, kurioje nuovargis pateikiamas kaip ambicijos įrodymas. Kartais jis yra vienatvė, kurios žmogus nepripažįsta, nes kasdien gali parašyti dešimt žinučių ir vis tiek neturėti nė vieno žmogaus, kuriam galėtų paskambinti ištikus tikrai nelaimei. Todėl senosios pasakos šiandien nepaseno; pasikeitė tik jų daiktai ir dekoracijos. Problemos liko stulbinamai panašios. Žmogus vis dar nori būti mylimas, vis dar bijo būti atstumtas, vis dar pavydi tam, kuris turi daugiau, vis dar trokšta valdžios, vis dar bijo mirties, vis dar nori, kad jo gyvenimas turėtų prasmę, ir vis dar ieško istorijos, kurioje galėtų save atpažinti. Tik dabar visa tai vyksta nebe vien miške ar karaliaus pilyje, bet daugiabučiuose, biuruose, oro uostuose, ligoninėse, socialiniuose tinkluose, kompiuterių ekranuose ir pasaulyje, kuriame žmogus vienu metu gali jaustis ir nepaprastai galingas, ir visiškai bejėgis.
Raudonkepurė, kuri šiandien turi telefoną, o vilkas – algoritmą
Jeigu šiandien perrašytume „Raudonkepuraitę“, jos kelias į močiutės namus būtų daug sudėtingesnis negu senajame miške. Mama tikriausiai parašytų žinutę, kad mergaitė nepamirštų duonos, telefone būtų įjungta vietos nustatymo funkcija, navigacija parinktų saugiausią kelią, o pats telefonas primintų, kad reikia būti atsargiai. Tačiau vos tik Raudonkepuraitė prisijungtų prie interneto, prasidėtų nauja istorijos dalis: ji pamatytų šimtus žmonių, kurie kalba apie tai, kaip gyventi, ką pirkti, ko bijoti, kuo tikėti, kaip atrodyti ir kaip tapti laiminga. Vieni jai sakytų, kad gyvenimas yra nuolatinė kova, kiti – kad gyvenimas yra prabangus atostogų viešbutis, treti – kad viskas priklauso nuo jos pačios, ketvirti – kad dėl visko kalti kiti. Ir visi jie kalbėtų užtikrintai. Senasis vilkas norėjo suėsti Raudonkepuraitę, o šiuolaikiniai vilkai dažnai nori kažko subtilesnio: jos dėmesio, jos laiko, jos pasitikėjimo, jos pinigų, jos baimės arba jos paspaudimo. Jiems nereikia jos suėsti. Pakanka, kad ji liktų jų miške pakankamai ilgai.
Tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl senosios pasakos šiandien įgyja naują prasmę. Jos buvo sukurtos pasaulyje, kuriame pavojus dažniausiai buvo materialus ir gana aiškiai matomas. Miške galėjo laukti plėšrūnas, kelyje – plėšikas, už pilies sienų – priešas.
Šiandien pavojus dažnai ateina per patogumą. Jis gali būti gražus, greitas, spalvingas ir sukurtas taip, kad norėtum prie jo grįžti. Jis nebūtinai verčia mus kažką daryti jėga; dažnai jis tiesiog sukuria aplinką, kurioje mes patys pasirenkame tai, kas mums nebūtinai naudinga. Būtent čia pasakėčios senoji išmintis tampa stebėtinai aktuali. Žmogus ne visada pralaimi todėl, kad yra kvailas. Kartais jis pralaimi todėl, kad jo silpnybė buvo labai tiksliai suprasta. Lapė žinojo, kaip apgauti varną. Šiuolaikinė sistema taip pat žino, kad žmogui patinka pripažinimas, greitas atlygis, smalsumas, pyktis, baimė ir naujumas. Skirtumas tik tas, kad šiandien tokios žinios gali būti naudojamos ne vien vieno žmogaus gudrybei, bet milžiniškoms technologinėms ir ekonominėms sistemoms.
Todėl vaikui šiandien neužtenka pasakyti: „Nekalbėk su nepažįstamaisiais.“ Reikia mokyti daug sudėtingesnės taisyklės: „Ne viskas, kas atrodo pažįstama, yra patikima.“ Nuotrauka nebūtinai įrodo, kad įvykis buvo toks, kaip atrodo. Vaizdo įrašas nebūtinai reiškia, kad jis pateikia visą kontekstą. Daug pasidalijimų nebūtinai reiškia, kad informacija teisinga. Autoritetingas balsas nebūtinai reiškia, kad žmogus kalba tiesą. O gražiai pateikta istorija nebūtinai yra tikra istorija. Senosios pasakos mokė atpažinti vilką. XXI amžius verčia mokytis atpažinti manipuliaciją. Tai nėra visiškai tas pats, bet žmogaus poreikis iš esmės nepasikeitė: jis vis dar turi išmokti atskirti tai, kas atrodo saugu, nuo to, kas iš tikrųjų saugu.
Šiuo požiūriu pasakos nėra praeities reliktas. Jos yra tam tikra psichologinė treniruotė. Vaikas, kuris klausosi apie vilką, mokosi atpažinti pavojų simboliškai. Vaikas, kuris girdi apie kvailą varną, mokosi, kad gražūs žodžiai nebūtinai reiškia gerus ketinimus. Vaikas, kuris girdi apie godų karalių, susiduria su mintimi, kad turėti daugiau nėra tas pats, kas būti laimingesniam. Vaikas, kuris girdi apie herojų, kuris po pralaimėjimo atsistoja ir eina toliau, gauna ne garantiją, kad gyvenime viskas baigsis laimingai, bet vaizdinį, kad nesėkmė nebūtinai yra istorijos pabaiga. Šiandien, kai vaikams ir suaugusiesiems vienu metu tenka susidurti su milžinišku informacijos kiekiu, toks simbolinis pasiruošimas gali būti ne mažiau svarbus negu faktinės žinios.
Nuogas karalius, kurį šiandien matome visi, bet kartais vis tiek bijome pasakyti, ką matome
„Karaliaus naujieji drabužiai“ yra pasaka, kuri XXI amžiuje skamba beveik kaip instrukcija, kaip elgtis informacijos pertekliaus pasaulyje. Jos esmė nėra vien tai, kad karalius buvo apgautas. Daug svarbiau, kad aplinkiniai matė problemą, tačiau bijojo ją įvardyti. Jie bijojo pasirodyti kvaili, neišmanantys, kitokie arba nepakankamai lojalūs. Todėl melas išliko ne todėl, kad visi juo tikėjo, o todėl, kad daug žmonių nenorėjo būti pirmieji, kurie pasakys, jog netiki. Šis mechanizmas nėra dingęs. Jis veikia šeimose, darbovietėse, institucijose, interneto bendruomenėse ir visur, kur žmogui svarbu priklausyti grupei. XXI amžiaus žmogus turi milžinišką galimybę kalbėti, tačiau galimybė kalbėti dar nereiškia drąsos kalbėti atsakingai.
Socialiniai tinklai šią problemą dar labiau komplikuoja, nes žmogus vienu metu tampa ir stebėtoju, ir dalyviu. Jis mato, ką galvoja tūkstančiai žmonių, tačiau dažnai nežino, ar tie tūkstančiai iš tikrųjų taip galvoja, ar tiesiog mato vienas kito pakartotus signalus. Vienas melagingas teiginys gali būti nukopijuotas šimtus kartų ir pradėti atrodyti pažįstamas. Pažįstamumas žmogaus smegenims kartais atrodo kaip patikimumas, nors tai nėra tas pats dalykas. Todėl šiandienos „nuogi karaliai“ gali būti ne vien žmonės. Jie gali būti idėjos, stereotipai, reklaminiai pažadai, pseudomoksliniai teiginiai ar net mūsų pačių susikurtas įsitikinimas, kad jeigu kažkas labai plačiai kartojama, vadinasi, tai turi būti tiesa.
Čia pasaka mums primena nepatogią, bet svarbią pareigą: ne tik klausytis, bet ir tikrinti. XXI amžiaus žmogui kritinis mąstymas tapo ne prabanga, o kasdieniu higienos įpročiu. Tačiau kritinis mąstymas nereiškia automatiškai netikėti viskuo. Tai reikštų kitą kraštutinumą. Tikras kritinis mąstymas reiškia gebėjimą paklausti, iš kur atsirado teiginys, kokie jo įrodymai, kas jį pateikia, ko mes dar nežinome ir ar yra kitų patikimų paaiškinimų. Šitaip pasaka apie nuogą karalių iš vaikiškos istorijos tampa istorija apie informacinę atsakomybę. Vaikas pasako: „Karalius nuogas.“ Suaugusiam žmogui reikia žengti dar vieną žingsnį ir paklausti: „O kaip aš žinau, kad matau tai, ką man atrodo, kad matau?“
Tai ypač svarbu laikais, kai dirbtinis intelektas gali kurti įtikinamus tekstus, vaizdus ir balsus. Technologija savaime nėra nei gera, nei bloga pasakų ragana. Ji yra priemonė, o jos poveikis priklauso nuo to, kaip ją naudojame ir kokiomis taisyklėmis vadovaujamės. Tačiau ji padidina vieną seną problemą: žmogus visada galėjo meluoti, bet dabar melą galima pagaminti greičiau, pigiau ir daug didesniu mastu. Todėl pasakų pasaulyje turėtas gebėjimas įtarti, kad už gražios istorijos gali slėptis kita istorija, tampa praktišku XXI amžiaus gebėjimu. Pasaka nepasako, kuo tikėti. Ji išmoko ne visada patikėti pirmuoju vaizdu.
Kodėl žmogui reikia pasakos, kai jis jau turi psichologiją, mokslą, statistiką ir dirbtinį intelektą?
Mes galime labai daug ką paaiškinti be pasakų. Žinome apie žmogaus elgesį, socialinius procesus, traumą, stresą, priklausomybes, smegenų veiklą, ekonominius mechanizmus, istorines priežastis ir politines sistemas. Turime mokslinių tyrimų, duomenų bazių, bibliotekų ir skaitmeninių įrankių, kurie per kelias sekundes leidžia rasti daugiau informacijos, negu ankstesnės kartos galėjo sukaupti per visą gyvenimą. Atrodytų, kad pasakai nebeliko vietos. Jeigu mums liūdna, galime ieškoti psichologinės informacijos. Jeigu bijome, galime skaityti apie nerimo mechanizmus. Jeigu nesuprantame istorinio įvykio, galime atsiversti enciklopediją. Jeigu norime sužinoti, kaip veikia Visata, galime rasti mokslinį paaiškinimą. Tačiau žmogaus problema niekada nebuvo vien informacijos trūkumas. Kartais žmogus kenčia ne todėl, kad nežino, kas vyksta, o todėl, kad nežino, kaip su tuo gyventi.
Štai čia atsiranda pasaka. Ji nepakeičia psichologijos, medicinos, istorijos ar mokslo. Ji daro kitą darbą. Ji paverčia abstrakčią problemą vaizdu, kurį galima išgyventi. „Vienatvė“ yra abstrakti sąvoka, bet žmogus, sėdintis tuščiame kambaryje ir laukiantis, kol kas nors paskambins, yra istorija. „Godumas“ yra moralinė sąvoka, tačiau godus karalius, kuris turi pilną iždą ir vis tiek bijo, kad kažkas atims paskutinį auksinį puodą, tampa atpažįstamas. „Pavydas“ yra psichologinis reiškinys, tačiau du broliai, kurie negali pakęsti vienas kito todėl, kad vienas gavo daugiau meilės, turto ar pripažinimo, leidžia šį reiškinį pamatyti beveik fiziškai. Pasaka sugeba padaryti tai, ko kartais nepajėgia sausa sąvoka: ji suteikia problemai veidą, balsą ir veiksmą.
Todėl pasakos šiandien reikalingos ir dėl to, kad jos padeda kalbėti apie dalykus, kuriuos suaugusiam žmogui sunku pasakyti tiesiai. Vaikui sunku paaiškinti, kad pasaulis nėra teisingas. Suaugusiajam taip pat sunku. Tačiau galima papasakoti apie žmogų, kuris visą gyvenimą buvo geras ir vis tiek patyrė nelaimę. Galima papasakoti istoriją, kurioje herojus ne visada gauna tai, ko nusipelnė. Galima parodyti, kad laiminga pabaiga nėra pažadas, jog gyvenimas bus be skausmo. Kartais laiminga pabaiga tėra tai, kad žmogus po labai sunkaus laikotarpio vėl atranda priežastį atsikelti. Tokia pasaka būtų daug artimesnė suaugusiųjų tikrovei negu istorija, kurioje po paskutinio sakinio visi gyvena laimingai ir niekas daugiau neserga, nesipyksta, neišsiskiria ir nemiršta.
Šiandien mums ypač trūksta tokių istorijų. Viešoji erdvė dažnai reikalauja greitų rezultatų, aiškių herojų ir aiškių priešų. Žmogus nori žinoti, kas geras, kas blogas, kas laimėjo, kas pralaimėjo. Tikras gyvenimas dažniausiai yra daug nepatogesnis. Žmogus gali būti geras vienoje situacijoje ir neteisus kitoje. Gali mylėti ir tuo pačiu įskaudinti. Gali bijoti ir vis tiek būti drąsus. Gali suklysti ir ne dėl to tapti blogu žmogumi. Pasakos gali mokyti ne tik atskirti gėrį nuo blogio, bet ir suprasti, kad žmogus pats yra sudėtingas. Tai ypač svarbu laikais, kai internetas skatina greitai priklijuoti žmogui vieną etiketę ir pamiršti, kad už jos yra visas gyvenimas.
Vakar, šiandien ir rytoj: jeigu pasakos keičiasi, tai nereiškia, kad jos miršta
Vakar pasaka buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Ji gyveno prie krosnies, prie stalo, kaimo vakarą, šeimos susibūrime, senelio balse ir motinos pasakojime. Ji buvo atminties būdas. Žmogus, kuris nemokėjo rašyti, vis tiek galėjo išsaugoti istoriją. Vaikas, kuris dar nemokėjo skaityti, galėjo ją išgirsti. Pasaka keliavo iš vienos kartos į kitą ir keitėsi kartu su žmonėmis. Vienas pasakotojas pridėdavo detalę, kitas ją pamiršdavo, trečias pakeisdavo pabaigą, tačiau pagrindinis branduolys išlikdavo. Todėl pasaka niekada nebuvo visiškai sustingusi. Ji visada buvo gyvas dalykas, kuris prisitaikydavo prie to, kas ją pasakoja.
Šiandien jos kelias kitoks. Ji gali ateiti per knygą, filmą, serialą, komiksą, vaizdo žaidimą, tinklalaidę, socialinį tinklą ar dirbtinio intelekto sukurtą istoriją. Ji gali būti pasakojama nebe vien vieno žmogaus kitam, bet milijonams žmonių beveik vienu metu. Tai turi didžiulių privalumų, bet kartu sukuria naujų pavojų. Kai istorija plinta labai greitai, jos kontekstas gali būti prarastas. Kai istorija pritaikoma algoritmui, ji gali būti keičiama taip, kad kuo ilgiau išlaikytų žmogaus dėmesį. Tuomet pasakojimas rizikuoja tapti nebe priemone suprasti pasaulį, o priemone išlaikyti vartotoją. Seniau pasakotojas galėjo norėti, kad vaikas išmoktų išminties. Šiandien sistemos gali būti suinteresuotos tuo, kad žmogus tiesiog nesustotų žiūrėti. Tai labai skirtingi tikslai.
Tačiau pasakos ateitis dėl to nėra uždaryta. Priešingai, galbūt ji tik prasideda iš naujo. Dirbtinis intelektas gali padėti kurti istorijas, versti jas į kitas kalbas, pritaikyti jas skirtingiems žmonėms, kurti iliustracijas ir atverti pasakojimo galimybes tiems, kurie anksčiau neturėjo priemonių rašyti ar piešti. Tačiau technologija negali pati nuspręsti, kodėl viena istorija žmogui tampa svarbi. Ji gali sukurti tekstą apie liūdną senelį, bet pats žmogus turi į tą istoriją įdėti savo patirtį. Ji gali sugeneruoti šimtą pasakų apie vienatvę, tačiau žmogaus vienatvė nuo to netampa dirbtinė. Ji gali sukurti tobulą herojaus balsą, tačiau negali automatiškai suteikti tam balsui gyvenimo svorio.
Todėl rytoj pasakos tikriausiai bus kitokios. Jose gali būti daugiau technologijų, dirbtinių pasaulių, virtualių personažų ir žmogaus bei mašinos santykio. Jose gali atsirasti klausimai, kurių senosios pasakos niekada negalėjo užduoti: ką reiškia būti žmogumi, jeigu mašina gali kalbėti kaip žmogus? Kas yra prisiminimas, jeigu jį galima dirbtinai atkurti? Kas yra tikras veidas, jeigu vaizdą galima pakeisti beveik nepastebimai? Kas yra pasirinkimas, jeigu algoritmai nuolat siūlo, ką mums žiūrėti, pirkti ir skaityti?
Tačiau po visais šiais naujais klausimais liks seni. Ar galiu pasitikėti? Ar galiu mylėti? Ar galiu atleisti? Ar galiu pasikeisti? Ką darau, kai prarandu tai, kas man svarbiausia? Ar žmogus gali išlikti žmogumi tada, kai pasaulis aplink jį keičiasi greičiau, negu jis spėja jį suprasti?
Štai čia pasaka ir toliau atliks savo seną darbą. Ji neleis žmogui visiškai paskęsti abstrakcijoje. Ji primins, kad už kiekvienos sistemos yra žmogus, už kiekvieno skaičiaus yra gyvenimas, už kiekvienos krizės yra konkretus veidas, už kiekvieno pasirinkimo yra pasekmės. Todėl XXI amžius be pasakų gal ir galėtų išgyventi. Žmogus galėtų dirbti, mokytis, kurti technologijas, pirkti, parduoti, keliauti, balsuoti, programuoti ir egzistuoti neturėdamas nė vienos pasakos. Tačiau tai būtų gyvenimas, kuriame vis daugiau žinome apie pasaulį ir vis mažiau kalbame apie tai, ką tas pasaulis daro su mumis. Pasaka reikalinga ne tam, kad nuo tikrovės pabėgtume, o tam, kad tikrovė netaptų vien duomenų, skaičių ir įvykių krūva.
Pasakos dar neišėjo iš mūsų pasaulio. Ką jos reiškė vakar ir ką reiškia šiandien
Vakar pasaka žmogui padėjo susitarti su nežinomybe. Ji davė vardą tam, ko žmogus negalėjo paaiškinti, ir pavertė baimę istorija, kurią buvo galima išklausyti iki galo. Šiandien mes turime daug daugiau paaiškinimų, tačiau nežinomybės neatsikratėme. Tiesiog ji tapo sudėtingesnė. Mes žinome, kaip veikia daugybė pasaulio reiškinių, tačiau vis dar nežinome, kaip konkrečiai išgyvensime savo gyvenimą. Nežinome, ką prarasime, ką sutiksime, kas pasikeis, kokį žmogų tapsime po dešimties metų ir ar mūsų šiandieniniai sprendimai rytoj atrodys protingi. Todėl pasaka išlieka kaip kalba apie žmogiškąją nežinomybę. Ji pasakoja ne tik apie stebuklus, bet apie pasirinkimą tada, kai žmogus neturi visų atsakymų.
Pasakos mums reikalingos ir todėl, kad jos neleidžia pamiršti, jog žmogus yra ne tik racionali būtybė. Mes galime planuoti, skaičiuoti, analizuoti ir prognozuoti, tačiau vis tiek ilgimės, bijome, mylime, pavydime, tikime ir kuriame prasmes. Galime turėti nepriekaištingą kalendorių, bet vis tiek nežinoti, ką daryti su savo gyvenimu. Galime turėti šimtus nuotraukų, bet ilgėtis vieno žmogaus, kurio nebėra. Galime turėti prieigą prie beveik visos pasaulio informacijos, bet vis tiek vakare užduoti sau klausimą, ar mūsų gyvenimas turi prasmę. Pasaka neatsako į šį klausimą galutinai. Ji daro ką kita – leidžia jį užduoti.
Kas bus rytoj
Rytoj pasaka neišnyks vien todėl, kad pasaulis taps technologiškesnis. Greičiausiai atsitiks priešingai: kuo sudėtingesnis taps pasaulis, tuo labiau žmogui reikės istorijų, kurios padeda jį sutvarkyti mintyse. Tik pasakos keisis kartu su mumis. Jose vietoje senos pilies gali būti duomenų centras, vietoje užburto miško – virtuali erdvė, vietoje stebuklingo veidrodžio – ekranas, vietoje karaliaus – žmogus, kurio galia priklauso nuo milijonų žmonių dėmesio. Tačiau jų branduolys liks tas pats, nes žmogaus klausimai iš esmės nesikeičia tokiu greičiu, kaip keičiasi technologijos. Mes vis dar norime būti mylimi, vis dar bijome būti nereikalingi, vis dar ieškome namų, vis dar susiduriame su netektimi, vis dar klystame ir vis dar tikimės, kad po sunkios nakties ateis rytas.
Todėl XXI amžius pasakų nepanaikino. Jis tik pavertė jas sunkiau atpažįstamas. Pasaka dabar gali būti filme, reklamoje, politiniame pažade, socialinio tinklo istorijoje, vaiko klausime, senelio prisiminime, romane, žaidime arba dirbtinio intelekto sukurtame pasaulyje. Ir čia slypi mūsų atsakomybė: ne kiekviena istorija, kurią girdime, yra išmintinga, ne kiekviena graži istorija yra tiesa ir ne kiekviena pasaka turi gerą moralą. Todėl šių laikų žmogui reikia ne atsisakyti pasakų, o išmokti jas skaityti. Reikia klausti, kas jas pasakoja, kodėl pasakoja, ko jos nori iš mūsų ir ką jos apie mus pačius atskleidžia. Nes galų gale pasaka nėra apie tai, kad pasaulyje gyvena vilkai, karaliai ar raganos. Ji yra apie tai, kad žmogus visais laikais bandė suprasti, kas yra vilkas, kas yra karalius, kas yra ragana ir, svarbiausia, kas yra jis pats, kai užsidaro knyga ir reikia grįžti į tikrą gyvenimą.
Ir galbūt todėl pasaka niekada neturėjo tikros pabaigos. Ji baigiasi tik knygoje. Žmogaus gyvenime ji prasideda iš naujo kiekvieną kartą, kai kažkas pirmą kartą paklausia: „O kodėl?“
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą