Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-13 |
Į JUSIONIO galeriją Klaipėdoje atėjau kitą dieną po parodos „Atviras peizažas“ atidarymo. Atidarymo žmonių jau nebebuvo, tačiau jų buvimas dar jautėsi. Liko kažkokia sunkiai nusakoma vibracija – pokalbių aidas, susitikimo šurmulys, žvilgsniai, kurie vakar buvo nukreipti į tuos pačius paveikslus. Atrodė, kad galerijoje dar tebesitęsia vakarykštis pokalbis. Tik dabar į jį buvo galima įsiklausyti vienam.
Pradėjau vaikščioti tarp Gražinos Janinos Vitartaitės darbų ir netrukus pajutau keistą dalyką: jie ne tiek rodė peizažą, kiek kalbėjo. Ne garsiai, ne tiesiogiai. Kiekvienas savaip. Vienas per spalvą, kitas per šviesą, trečias per horizontą, kuris atrodo toks paprastas, bet iš tikrųjų niekada nebūna vienodas. Žinojau, kad dalis darbų turi savo istoriją – nurodytus metus, vietas, konkrečius kūrybos laikotarpius. Ir vis dėlto, stovėdamas prieš juos, pirmiausia jutau ne datą ir ne vietą. Jutau laiką.
Žiūrėdamas į paveikslus gali matyti, kaip keičiasi datos, vietos, gyvenimo laikas. Bet paveiksle laikas veikia kitaip. Jis nesirikiuoja chronologiškai. Jis kaupiasi. Viename horizonte gali susitikti skirtingi gyvenimo dešimtmečiai, vienoje spalvoje – vaikystės atmintis ir vėlyvo gyvenimo šviesa. Todėl Vitartaitės kūrybą norisi skaityti ne tik pagal tai, kada ir kur konkretus paveikslas nutapytas, bet ir pagal tai, ką jame paliko ilgas žiūrėjimas.
Galbūt todėl į šią parodą įžengi ne kaip į ekspoziciją, o kaip į žmogaus vidinę geografiją. Kuršių nerija, jūra, smėlis, šviesa – tai ne vien vietos ar motyvai, o ilgo žvilgsnio sluoksniai, kuriuos menininkė nešiojosi nuo vaikystės Krekenavoje iki brandžiausių kūrybos metų. Vitartaitė gimė 1942-aisiais, 1957–1960 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1966 m. baigė Vilniaus dailės institutą, vėliau buvo Tapybos katedros vedėja, docentė, surengė daugiau nei trisdešimt personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jos darbai pateko į muziejų ir privačias kolekcijas. Tačiau visa tai – tik fonas. Tikrasis mastas slypi žvilgsnyje, kuris niekada nenusisuko nuo pasaulio krašto.
Vitartaitės kelias prasidėjo anksti, kai piešimo mokytoja Milita Kumpytė pirmą kartą parodė, kad linija gali tapti kryptimi. Tas ankstyvas impulsas niekada neišnyko. Jis virto vidine laikysena, kuri išlaikė ją per visus meno virsmus, per kartų kaitą, per naujovių triukšmą. Jos kūryba nesiremia būtinybe vaikytis tendencijų ar nuolat įrodinėti savo aktualumą. Ji turi savo pasaulio kraštą, kurio pakako visam gyvenimui.
Kuršių nerija tapo ne vien motyvu, o vieta, kurioje žmogus išmoksta klausytis. Smėlis juda, vanduo keičia toną, šviesa kerta per horizontą taip, lyg kiekviena akimirka būtų paskutinė. Vitartaitė pagauna ne vien vaizdą, o virsmą – tą trumpą momentą, kai pasaulis dar neapsisprendęs, kai žmogus supranta, kad niekas gamtoje nepasikartoja.
Jos drobėse peizažas kuriamas ne tiek detalėmis, kiek spalvinių plotų santykiais, šviesos slinkimu ir horizontu, kuris kartais vos juntamai skiria dangų nuo vandens. Spalva čia ne tik aprašo gamtą – ji kuria jos atmosferą. Baltas smėlis gali švytėti beveik iš vidaus, mėlyna dangaus ar vandens erdvė gali tapti ne konkrečia spalva, o būsena, o šviesos blyksnis pakeisti visos drobės ritmą.
Ir tada supranti, kad tie darbai iš tikrųjų kalba ne apie vieną vietą. Jie kalba apie žiūrėjimo trukmę. Apie tai, ką žmogui padaro tas pats horizontas, į kurį jis grįžta ne vienerius metus. Apie tai, kaip vieta tampa atmintimi, o atmintis – spalva.
Spalva jos darbuose veikia kaip atminties mechanizmas. Ne dekoratyvinė, ne iliustratyvi, o tokia, kuri iškelia seniai pamirštus sluoksnius. Kartais iš vaikystės išlieka ne veidas, o dangaus tonas. Kartais prisimeni vasarą ne pagal įvykį, o pagal šviesą, kuri krito ant sienos. Vitartaitės peizažai pažadina būtent tai – ne faktą, o vidinį atgarsį.
Žiūrėdamas į jos darbus gali netikėtai pajusti vietą, kurioje seniai nebuvai, žmogų, kurio nebėra, vakarą, kuris nieko nepaaiškino, bet liko kaip šviesos juosta atmintyje. Peizažas tampa portretu be veido – užtenka erdvės, kad atsivertų tai, ką žmogus nešiojasi savyje.
Vitartaitės kūryba remiasi vidine laisve, kuri neturi nieko bendro su triukšmingu maištu. Tai tyli ištikimybė savo žvilgsniui. Jos pasirinkimas vis grįžti prie peizažo gali atrodyti kaip kartojimasis tik tol, kol nepamatai, kad nesikartoja ne peizažas, o žmogus, kuris į jį žiūri po dešimtmečių. Smėlis gali būti tas pats, vanduo gali būti tas pats, horizontas gali būti tas pats, tačiau žvilgsnis, kuris grįžta, jau kitoks.
Vitartaitė tapė gamtą, bet kartu tapė save – ne biografiją, o santykį su pasauliu, kuris niekada ne atsiveria iki galo.
Todėl „Atviras peizažas“ JUSIONIO galerijoje nėra paroda tik apie Kuršių neriją. Tai paroda apie žmogų, kuris visą gyvenimą žiūrėjo į tą patį horizontą ir kiekvieną kartą jame matė kitą dangų. Tai paroda apie ištvermę, apie nuostabą, kurią dauguma praranda, apie vidinę geografiją, kuri formuojasi ne iš faktų, o iš žvilgsnio.
Dar kurį laiką po parodos mintimis grįžau prie tų paveikslų. Ne prie vieno konkretaus vaizdo, o prie šviesos, spalvų ir to tolimo horizonto, kuris kiekviename darbe atrodo vis kitoks. Galbūt todėl Vitartaitės peizažai ir nepaleidžia iš karto – juose lieka kažkas, ko negali iki galo įvardyti.
Vitartaitės pasaulio kraštas atrodo neaprėpiamas – ne dėl mastelio, o dėl žmogaus, kuris niekada nenustojo ieškoti.
Paroda veikia iki 2026 m. spalio 19 d.
JUSIONIO galerija, Herkaus Manto g. 22, Klaipėda.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą