Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-24 |
Metų pradžioje jau rašiau apie istorinę Dangės upės reikšmę Klaipėdai ir uostamiesčio bruožus formavusias krantines (…). Šįkart dėmesys nukreiptas į jungtis virš upės – tiltus. Ar žinojote, kad Lietuvoje yra tik du pakeliami autotransportui pritaikyti tiltai, iškilę virš vandens kelių? Ir taip, abu jie randasi Klaipėdoje – Biržos ir Pilies tiltai.
Beje, yra ir trečias, Pilies mariną pramoginiams laivams atveriantis pėsčiųjų Grandinių tiltas. Jie liudija apie aplink dabartinį Klaipėdos senamiestį susikoncentravusią XVIII–XIX a. gyvavusią jūrinę veiklą. Tuo metu laivyba Dangėje turėjo lygiavertes sąlygas lyginant su sausumos judėjimu. Upė buvo daugelio to meto jūrinių uostų pagrindinė ekonominės veiklos ašis. Kurdami unikalų miesto kraštovaizdį (miestovaizdį) Dangėje judėjo, grūdosi, krovėsi, remontavosi ir žiemojo ne tik upiniai (vidaus vandenų), bet ir jūriniai laivai. Iki Antrojo pasaulinio karo laivyba upėje išliko intensyvi.
Tiltai Klaipėdos centrinėje arterijoje veikė kaip patikimi ir tikslūs mechanizmai. Laivas plaukė, tiltas kilo (Biržos tilto atveju – sukosi). O laivai plaukė dažnai. Miesto gyventojams pakelti ar pasukti tiltai siejosi su kasdiene buitimi, bet ir vis kažką naujo pasiūlančiu reginiu.
Šiandien yra kitaip. Susidaro įspūdis, kad upė Klaipėdoje dažniau suvokiama kaip kliūtis, kuri visaip kaip trikdo „sausumiečių“ judėjimą. Reikšmingesnė laivyba (apie krovininę/pramoninę kalbos nebėra, kažkiek vyksta rekreacinė) dėl miesto raidos ypatumų yra atsitraukusi iš Dangės.
Šiuo tekstu apie istorinę Klaipėdos vandenų tiltų – keliamų ir sukamų – funkciją ir besitransformavusį vaidmenį noriu atkreipti dėmesį į Lietuvos uostamiesčio urbanistinį unikalumą ir jo ateities perspektyvas.
Sulig XIII a. viduriu, kai Dangės upės žiočių deltos saloje pastatoma pilis, gretimose, vandens apsuptose, žemėse pradeda gimti miestas. Neabejotina, kad nuo ankstyviausių Klaipėdos pilies ir gyvenvietės metų upe žemyn ir aukštyn plaukiojo laivai. Dvi Dangės atšakos supo dabartinę pilies vietą. Senoji – piečiau, Naujoji – šiauriau.
XV–XVI a. išryškėjo pagrindinė upės vaga (Naujoji Dangė), kurioje vystėsi uosto veiklos ir laivyba. Susiformavo svarbūs sausumos keliai virš jos nutiestais tiltais į miestą ir iš jo. Kairiajame upės krante kilo miesto kontūrai, o arčiau marių stūksojo pilis. Dešiniajame krante plėtėsi priemiesčio sodybos ir vitės – žvejų gyvenvietės. Ilgainiui pilį ir miestą (senamiestį) kairiame krante apjuosė gynybiniai pylimai.
1650 m. Klaipėdos valsčiaus žemėlapyje randame tilto per Dangę piešinį. Dabartinio Biržos tilto vietoje pavaizduotas statinys ant medinių polių su pakeliama dalimi. Kairiajame krante tiltas jungėsi su Tilto vartais. Šie vartai ir tiltas žymėjo pagrindinę patekimo į miestą vietą.
Čia, šiaurinėse miesto prieigose, pirmiausia vystėsi priemiesčiai ir jungėsi keliai iš Kretingos ir Palangos. Tai ir seniausia žinoma Klaipėdos tilto virš upės vieta.
Istoriniuose Klaipėdos miesto herbo tyrimuose populiari hipotezė, tvirtinanti kad uostamiestį reprezentuojančiame ženklų derinyje centrinis bokštas vaizduoja Tilto vartus, o atviri langai ir vartų varčia simbolizuoja miesto atvirumą prekybai, amatams ir jūriniam verslui.
Miesto herbas kilo nuo jau XV a. naudoto miesto antspaudo simbolikos. Seniausias išlikęs Klaipėdos antspaudu pažymėtas dokumentas – 1446 m. lapkričio 5 d. laiškas Liubeko miesto tarybai.
Tiltui prie pagrindinių miesto vartų apsaugoti XVIII a. pradžioje supylė raveliną, kuris įsiliejo į išorinę Klaipėdos tvirtovės fortifikacinių elementų liniją.
Pro tiltą plaukiančių laivų savininkai miestui privalėjo mokėti tilto pakėlimo mokestį – tilto viduryje būdavo atidaroma anga burlaivių stiebams.
Tiltas daug kartų rekonstruotas, perstatytas. Iki Antrojo pasaulinio karo žinomos 1730 m., 1807 m., 1836 m., 1854 m., 1872 m., 1879 m., 1904 m. ir 1924 m. tilto rekonstrukcijos. 1879–1880 m. medinį tiltą pakeitė naujas su varstoma metaline konstrukcija. 1904 m. tramvajų eismui pritaikytas pasukamas metalinis tiltas ant mūrinių atramų reprezentuoja istorinę Klaipėdą XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje išpopuliarėjusiuose spalvotuose atvirukuose. Lygiagrečiai krantinėms pasukus tiltą atsidarydavo devyniolikos ir keturiolikos metrų pločio angos laivams praplaukti.
Apie laivybos intensyvumą ir jos sinergiją su miestiečiu judėjimu Klaipėdoje liudija XX a. pradžią iliustruojantis kasdieniškai įprastos miesto akimirkos aprašymas:
Stovime priešais Biržos tiltą. […] jis visiems būdavo norimas tikslas, nes ten buvo įdomu visada. Per kelias minutes abipus tilto prisirinkdavo daugybė žmonių ir automobilių. Mus prikaustydavo jau pats pasukamojo tilto pasukimo momentas. Tiltą aptarnaujanti tarnyba – penki gaisrininkai atžygiuoja ramiai ir oriai (ačiū Dievui, to nemato joks miesto tarėjas). Tai būdavo daugiausia drūti, alaus nevengiantys žaliūkai, kurie jau senokai nerizikavo gesindami gaisrus. Keturiese įstatydavo sukamąjį strypą, ir tiltas, truputį vibruodamas, pamažu pajudėdavo į kairę. Penktasis užtverdavo priėjimą apsaugine grandine. Tuo metu ant tilto eiti teisės neturėjo niekas. Vis dėlto atsirasdavo labai skubančių, lengvabūdžių ar „puskvailių veltėdžių“, kurie paskutinę akimirką šokdavo ant besisukančio tilto. Jei nepasisekdavo arba jie būdavo nepakankamai greiti, atstumas iki kito kranto tapdavo jau per didelis ryžtis šuoliui, ir krantuose likusiųjų džiaugsmui jie likdavo ant savo sukamojo prieglobsčio. Tuo metu dar nebuvo skiriamos baudos už tvarkos pažeidimus. Labai skubantys darydavo nedidelį lanką per Karlo tiltą, tačiau taip elgdavosi labai nedaugelis. Palyginus su šiandieniniu skubėjimu, matyti, kad tuo metu turėta daugiau laiko. Jei koks nors garlaivis imdavo nekantriai skardenti sirena, tai buvo daroma dėl malonumo ir laiko turėjimo, nes dėl to procesas greičiau nevykdavo. Čia galima buvo pamatyti visko: mažų ir didelių burlaivių, garlaivių be vilkikų ir su jais, vidaus vandenų laivų ir baržų, ilgų sielių. Vaizdai vis keisdavosi, ir minutės prabėgdavo akimirksniu. Vyrukai krantuose ir laivuose būdavo paruošę ką nors, kas žmonėms pakeltų nuotaiką. Iš laivo: „Minsch, Koarl, watt machst du hier?“ („Žmogau, bičiuli, ką čia veiki?“) – „Eck on de Herr Kommerzienrat stoahne hier on wqachte wie paar Oape.“ („Aš su ponu komercijos tarėju stovime čia ir žiopsome kaip dvi vėgėlės.“) Jaunesnysis stividoras kreidos brūkšniais ant akmens žymi pakraunamų maišų kiekį. Iš laivo: „Koarl, pass opp dem Hund opp, de loescht dien Kantor ut.“ („Bičiuli, saugokis šunų, kad nesunaikintų tavo rašliavos.“) Pagaliau ir šios intermedijos pasibaigia, tiltas girgždėdamas sugrįžta senojon padėtin, o žmonės grūsdamiesi puola per jį skubėdami, lyg kas juos vytųsi. Per kelias minutes vėl nusistovi įprastinis judėjimas.
Bruno le Coutre „Mano miestas Klaipėda 1900–1939“ (atsiminimai)
Bruno padeda atkurti laivyba gyvos Dangės upės ir jos prieigų atmosferą. Nebūtinai visiems patikdavo besisukantys ar kylantis miesto tiltai, bet šurmuliuojančios ir laivais aplipusios krantinės reikšdavo uostamiesčio sėkmę.
Iki Antrojo pasaulinio karo jūriniai ir vandens vandenų laivai kilo aukštyn upe iki medienos apdirbimo įmonių, plytinės ar trąšų fabriko šalimais geležinkelio tilto. Kai kurių jūrinių laivų bortų aukščiai kone iki pakrantėje stovinčių namų stogų darė įspūdį ir kūrė dinamišką jūrinio miesto urbanistinį paveikslą. Klaipėdos centro unikalumą pabrėžė gana siaura upė, tiltai ir intensyvus judėjimas vandenyje. Klaipėdą supantys ir ją formuojantis vandenys buvo miesto „gyvybės šaltinis“.
Antrojo pasaulinio karo metu, 1945 m. pradžioje traukiantis vokiečiams iš Klaipėdos, Biržos tiltas buvo susprogdintas.
Apie 1950 m. sovietų kariškių pastangomis pastatytas naujas 51,35 m ilgio ir 17 m pločio Biržos tiltas. Jis pasuktas į naujai suprojektuotos Herkaus Manto gatvės atkarpą šalia Muzikinio teatro. Tiltas buvo paaukštintas. Ir pokariu Biržos tiltas išliko pritaikytas laivybai.
Klaipėdoje tiltas žemyn upe, arčiau marių, atsirado daug vėliau. XIX a. pradžioje intensyvėjo judėjimas tarp dviejų upės krantų, pakrantėje tarp Linų svarstyklių ir Karlo sandėlio įsikūrė Naujasis turgus – didžiausia miesto turgavietė. 1826 m. šioje vietoje per Dangės upę vietoje kelto pastatytas naujas varstomasis tiltas, sujungęs sparčiai augantį Klaipėdos šiaurinį Vitės priemiestį su Senamiesčio pakraščiu, kur apie 1820 m. įkurtas Naujasis turgus. Medinis tiltas pavadintas Prūsijos kurfiursto (nominaliai karaliaus) Frydricho Vilhelmo III sūnaus princo Karlo garbei (vok. Karlsbrücke). Pats princas, 1807–1808 m. gyvenęs su tėvu Klaipėdoje, davė sutikimą pavadinimui.
1878–1879 m. tiltas perstatytas. 1904 m., nutiesus tramvajaus liniją, medinis Karlo tiltas pakeistas dviejų dalių pakeliamu metaliniu, sutvirtintu kniedėmis. Jį varstė elektros variklis. Anga laivams praplaukti buvo 20 metrų pločio. Turėkluose, žibintuose ir arkose panaudoti Jugendo stiliaus puošybos elementai. Ant tilto kurį laiką veikė nedidelės krautuvėlės.
Karlo tiltas sunaikintas 1944–1945 m. Raudonosios armijos šturmo metu. Po karo šioje vietoje atstatytas vienos dalies pakeliamas Pilies tiltas, rekonstruotas 1974–1976 m. ir 2014 m.
Karlo tiltas istoriškai atsimenamas (iš vaizdų) kaip visai kitokios konstrukcijos nei Biržos tiltas, statinys virš upės. Iki Antrojo pasaulinio karo vidurinė tilto dalis laivams atsiverdavo kylant dviem segmentam iš abiejų pusių.
Atvirukuose ir fotografijose matome tiltą urbanistinėje aplinkoje. Jis pastatytas ne tik dėl prekyvietės. Šalia veikė muitinė, uosto valdyba, mažųjų Kuršių marių keleivinių laivų stotis, švartuodavosi keltas į Smiltynę, XX a. pradžioje išdygo Klaipėdos karališkųjų teismo rūmų ir kalėjimo pastatas.
Abu aptarti Klaipėdos miesto tiltai, du vieninteliai Lietuvoje pakeliami tiltai virš upės, sulaukė ir Klaipėdoje skirtingose istorinės epochose dirbusios literato, mokytojo ir buriuotojo Salio Šemerio-Šmerausko (1898–1981) dėmesio:
Žinoma, kad 1919 metais Klaipėdoje yra buvę 20 000 gyventojų ir per Dangės upę du tiltai. Vienas tiltas, netoli teatro, buvo vadinamas „Karoliaus tiltu“ (Carlsbrucke). Tai buvo pakeliamas tiltas. Antrasis tiltas ties kino teatru „Kammer-Lichtspiele“, dabartiniu „Baltijos“ kinu, buvo vadinamas „Biržos tiltu“ (Bursenbrucke). Tai buvo pasukamas tiltas. Jis buvo taip pavadintas dėl to, kad antrame Dangės krante čia pat buvo Biržos rūmai (kur dabar sodelis su fontanu yra).
Kai aš 1927 metais apsigyvenau Klaipėdoje, mieste gyventojų jau buvo dusyk tiek – 40 000, o 1939 m. buvo trissyk tiek – 60 000. O tiltų – vis tik du. Bet dabar, 1970 m., mieste yra jau 150 000 gyventojų, o tiltų vis tik du. Ir tie patys nei pakeliami, nei pasukami. Po Antrojo pasaulinio karo 50 metrų ilgumo „Biržos“ tiltą Klaipėdoje statė penkerius metus. Sklido net mįslė-anekdotas: „Kur yra ilgiausias tiltas Tarybų Sąjungoje?“ Nagi tiltas Klaipėdoje per Dangės upę. Jį statė penkerius metus! Dabartiniu metu jau treji metai statomas „Karoliaus“ tiltas, ir negalima numatyti, kada jis bus baigtas. Atsižvelgiant į miesto gyventojų skaičiaus padidėjimą ir riedmenų pagausėjimą, atrodo, kad tų dviejų tiltų šiuo metu tikrai nepakanka.
Anais laikais tie tiltai dažnai būdavo pakeliami ar pasukami, nes pro juos upe aukštyn plaukdavo dideli prekiniai garlaiviai į Faneros fabriką (Schalfabrik), dirbtinių trąšų fabriką „Union“, statybos įmonę „Domscheit ir Co“ ir kitur. Čia minėjau du svarbiausius tiltus miesto centre, kurių magistralės jungia pietinę ir šiaurinę miesto dalį. Rytinėje miesto periferijoje yra dar du tiltai. Pirmasis specialiosios paskirties geležinkelio tiltas, antrasis per Dangės upę ties Faneros fabriku. Jo kelias palei Žemės ūkio technikumą veda į laukus, kaimus ir yra pagausėjusio miesto transporto mažai naudojamas, todėl – antraeilis.
Salys Šemerys „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ (atsiminimai)
Kiek pažvelgus į Dangės upės laivybos ir tiltų istoriją matomas akivaizdus skirtumas tarp praeities ir dabarties. Uosto išsikėlimas į Kuršių marias, karo sugriovimai, ūkinės/ekonominės veiklos prie upės krantinių nunykimas sovietmečiu – tik kelios priežastys, kodėl uostamiesčio upėje laivai yra reti svečiai. Neplaukia laivai, nekyla ir tiltai. Jų priežiūra brangi, o nenaudojami pakėlimo mechanizmai linkę į gedimus.
Būtų naivu tikėtis, kad grįš laikai, pažįstami iš prieškarinių atvirukų ir nuotraukų. Bet verta pagalvoti apie Dangės įveiklinimo strategiją ar planus.
Istorinės miesto upės krantų pasakojimai galėtų tapti urbanistinės centro raidos ašimi. Klaipėdos unikalumą atspindinčios ir žmonių lankomos vietos prie krantinių upei suteiktų gyvybės. Kaip ir upe plaukiojantys laivai. Ne tik kateriai, bet ir burinės jachtos, burlaiviai. Reginys ypatingas – plaukia laivas, kyla tiltas. Kitur Lietuvoje, to nepamatysi!
Daugiau panašių tekstų galima rasti čia.
Tekstų rengimą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė pagal kultūros ir meno kūrėjo stipendijų programą.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą