Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-05-05 |
Tarptautinis lėlių teatro festivalis MATERIA MAGICA po Klaipėdą išbarstė magiškosios medžiagos miltelių, nuo kurių vis dar norisi šypsotis. Nenustebsiu, jei paveiktieji lėlių teatro magijos, keistai šokčios vaikščiodami po Skulptūrų parką ar pėdindami Vežėjų gatve pro Lėlių teatro edukacinį namelį.
Yra ką atsiminti ir sušukti – Eurika, bet juk lėlės gali būti ne mažiau įdomios nei žmogus, kuris joms suteikia judėjimo ir mąstymo savybių! Žmogaus ir lėlės dialogas yra labai senas ir vis dar stebinantis, nes jo galimybės neribotos tiek, kiek neribota žmogaus fantazija.
Šiais metais klaipėdietiškas lėlių teatro festivalis buvo prancūziškai skanus tarsi kruasanas, pusryčiams atneštas į miniatiūrinį kambarėlį viršutiniame aukšte, per kurio langą matosi Monmartro kalva.
Pirmąją dieną „Kosmos Theatre“ (Lietuva, režisierius Žilvinas Vingelis) žiūrovams paserviravo preciziškai iškontempliuotą spektaklį „Diletantas“ („Susapnavęs angelą“) apie menininką avangardistą Žaną Kokto (1889-1963). Jei nežinotum, kad tai lietuvių produkcija, galvotum, kad su tokiu subtiliu depresijos ir humoro skiediniu pastatyti mono spektaklio karkasą gali tik patys prancūzai. Aktorė Airida Gintautaitė meistriškai įkūnijo Kokto (o gal Godo) figūrą, suteikdama personažui efemeriško svaigulio. Spektaklis paliko Kokto asmenybės pėdsaką, kuriuo sekdamas žiūrovas turėtų leistis į tolimesnes Kokto kūrybos paieškas.
Beje, spektaklyje akimirkai švystelėjo Editos Piaf balsas, kuris visu galingumu suskambėjo paskutiniame festivalio spektaklyje – „Edita ir aš“ (Yael Rasooly (Izraelis) ir Nordlando vizualusis teatras „Figur Teatret“ (Norvegija)).
Virtuoziškas Yael Rasooly kūno ir balso valdymas, gebėjimas akimirksniu persijunginėti tarp skirtingų personažų ir jų nuotaikų, neįtikėtina meistrystė, kurią, kartą pamatęs, nepamirši visą gyvenimą. Ir tai dar ne viskas. Aktorės stiprioji pusė – ketvirtosios sienos nebuvimas nei spektaklio metu, nei po jo. Nuoširdus bendravimas su partnere – lėle, kuri įkūnija XX a. tragiško likimo prancūzų dainininkę Editą Piaf. Tai mistinis bendravimas su mirusiąja, prašant jos pagalbos, mokantis dainuoti jos dainas – kaip kvėpuoti pilvu, kaip virpinti gerklinį rrrrrrr, kaip nepasiduoti skausmui… tiek visko gali išmokyti Edita Piaf, o svarbiausia – autentiško gyvenimo nebijoti gyvenimo.
Teatras iš Prancūzijos „Theatre de la Massue“ festivalio metu parodė du spektaklius po tris kartus per dieną. Fantastiška energija ir pasišventimas – pakartoti valandos spektaklį tris kartus, siekiant, kad jų atvežtus kūrinius pamatytų kuo didesnė žiūrovų auditorija.
Spektaklio „Mažasis teatras ant pasaulio krašto – opusas II“ metu Hofo erdvę užpildė didelė, banguota plokštuma – tuščio pasaulio kraštovaizdis, kurio viduriu žengia mažas, vienišas žmogus-marionetė, valdoma virvėmis ir ilgomis kartimis. Garso takelis – pagrindinis istorijos pasakotojas. Aktoriai prieš žiūrovų akis sudeda ir išardo žmogaus ir totalitarinės visuomenės santykių konstruktus: konclageriai, paradai, galios demonstravimas, bombų logistika… Ar gali žmogus išlikti žmogumi totalitariniame pasaulyje? Kokiu būdu? Skausmingas klausimas šiandien. Spektaklis baigiasi panašiai kaip prasidėjo – link pasaulio krašto einančio vienišo žmogaus figūrėle. Jo žingsniai aidi Visatoje. O Visata juk girdi ir kažką tikrai mąsto, todėl žmogus privalo nepasiduoti, eiti ir skleisti į Visatą savojo žingsnio ryžtingą aidą.
Spektaklio lėlės – mažos figūrėlės dėliojamos, stumdomos, tampomos, įnešamos ir išnešamos. Statiškų lėlių-figūrėlių judesių įmitavimas, matyt, yra populiarus šiuolaikiniame lėlių teatre, nes naudotas ir kituose festivalio spektakliuose. Primena animacinio vaizdo kūrimo principą, kai kiekvienas judesys yra nupiešiamas, o vėliau vaizdo montavimo būdu sukuriamas vientisas veiksmas. Tik spektaklio žiūrovai sujungimo veiksmą atlieka savo vaizduotėje savarankiškai.
Prancūzų teatro antrasis spektaklis „Skriptografas“ pakvietė keturis vietinius žiūrovus tapti spektaklio bendraautoriais. Didelio medinio stalo viduryje atsidaro dvi skylutės. Iš jų lenda mažytės figūrėlės, kurios atlieka trumpus etiudus – žiūri į veidrodį ar dangų, stumdo kėdutę, skaito knygą ir pan. Figūrėlės išlenda ir pasislepia, o keturi rašantieji tuo metu pagal tai, ką mato, kuria savo tekstus. Kai ranka iš po stalo ištraukia vyno butelį ir keturias taures, drąsuoliams tenka perskaityti savo ką tik užrašytus, neredaguotus kūrinius sėdintiems žiūrovams. Kūrybinio rašymo (metodo) jungtis su lėlių teatru gali būti labai smagus užsiėmimas, suteikiantis tiek dalyviams, tiek žiūrovams netikėtumo, jaudulio ir kvietimo atsipalaiduoti, nesusireikšminti, o dalintis kūryba laisvai ir be išankstinių nuostatų. Tai vertinga patirtis, auginanti abipusį – asmens ir bendruomenės – pasitikėjimą.
Per keturias festivalio dienas buvo parodyta daug spektaklių ir performansų, kuriuos atvežė profesionalai lėlininkai iš Vilniaus, Kauno, Slovėnijos, bet šiuo tekstu norėjau trumpai aptarti prancūziškos kultūros apraiškas šiųmetiniame lėlių festivalyje MATERIA MAGICA.
Ačiū, kultūros apžvalgų rašytoja Sondra! Miela skaityti apie lėlių teatrą tokio gilaus paveikumo įžvalgas!