Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-11-01 |
Šiandien čia kaip niekada triukšminga. Minios žmonių, žvakelių jūra ir tylios maldos už išėjusius Ten. Šiandien čia susitinka du pasauliai. Vienas – beribis, bekraštis, nežinomas ir nematomas, skaičiuojantis milijonus metų ir tiek pat kartų daugiau išėjusių. Kitas – toks mažytis, trapus ir nenuspėjamas. Lyg lašas didžiuliame Amžinybės vandenyne. Laikinas ir trumpas, kaip akimirka. Du pasauliai, kuriuos vadiname Mirtimi ir Gyvenimu…
Šiandien ant Amžinybėje ilsinčios Mamos kapo uždegu didžiulę žvakę. Vėlinės… Tegul dega ji kuo ilgiau. Kažkas man sakė, kad ant kapo niekada nenešti nuskintų gėlių, nes jos miršta. Tos Mirties jau ir taip per daug. O žvakės liepsna yra šventa.
Palmiros Martinkienės nuotr.
Žvakės šviesa nurausvina vakarėjančio dangaus šešėliuose atgulusį Mamos amžinosios buveinės granitą. O aš tyliai mąstau apie Gyvenimo prasmę, apie praeitį ir dabartį. Kaip keista, nes atrodo, kad viskas iki šios dienos buvo kaip sapne. Kaip kitame Gyvenime. Ten buvo ir Mama, ir mano draugai, ir kolegos, ir artimieji bei giminės. Buvo viskas kitaip. Ir ten buvau aš. O dabar stoviu vienas svetimame pasaulyje, prie pilko akmens, kur be mano sūnaus nebeliko beveik nieko man brangaus. Atrodo, kad visi mane paliko čia, šitoje Žemėje, lyg našlaitį. Kuo toliau, tuo vienišesnis jaučiuosi savyje. Bet aš žinau – dar susitiksiu su tavim, Mama… Mes visi dar susitiksim. Todėl neverta išeinantiems sakyti „sudie“, geriau – „iki pasimatymo“… Ten, iš kur negrįžtama, pasaulis yra amžinas, ir jokie turtai ar garbė Ten neegzistuoja, ir nieko mes nepasiimsime iš šito Gyvenimo.
O kol kas Mama mane aplanko sapnuose. Ir tyliame lietaus barbenime į stiklą, ir mažo paukštelio giesmėje prie mano lango… Kartais Ji būna visur, tik reikia mokėti Ją pajausti. Tuomet vėl suprantu, kad esu ne vienišas…
Keista, bet aš kasdien galvoju apie Mirtį. Žinau, kad dar ne laikas, bet vis kirba mintis: o kaip bus Tą akimirką? Kada ji ateis? Juk niekas nežinome savo likimo. Kiek daug mums artimų, brangių, žinomų ir nusipelniusių žmonių ne savo laiku jau paliko šį Pasaulį. Ir mano Mama…Tokia keista, paslaptinga ir nenuspėjama ta mūsų Baigtis. Eidamas prie Mamos kapo, pakeliui pamačiau gražų paminklą, ant kurio buvo parašyta: „Toks, koks tu esi dabar, aš jau buvau. Toks, koks esu aš, tu dar būsi“. Taigi…
Ir štai vos prieš keletą dienų man atsitiko tai, ką bijau pavadinti sutapimu. Pirmą kartą mano gyvenime. Tada supratau, kad durys į Ten jau buvo atrakintos, bet dar neatidarytos. O viskas prasidėjo nuo ankstyvos popietės, kai nedidelis negalavimas neatrodė toks pavojingas. Tiesiog pajutau, kad suvalgiau kažką negero, ir tai tikriausiai praeis. Netrukus sulaukiau bičiulio iš Šventosios skambučio. Jis man sako, matau, kad esi Palangoje, senokai besimatėm, gal susitinkam kur nors kavos puodeliui? Sakau, kad esu vidury Anglijos ir ruošiuosi į darbą. Jis labai nustebo, sako, kad ką tik važiuodamas mieste mane aiškiai matė. Abiem pasidarė keista, ir mudu sutarėm susitiki kitąmet, kai grįšiu atostogų.
Po tos akimirkos pajutau, kad man darosi vis blogiau. Tą dieną į darbą nebenuvažiavau. Tokio skausmo, tokio galvos svaigimo, ir viso kito, kas tik gali nutikti blogiausio, dar nebuvau patyręs. Supratau, kad tai labai rimta, bet jau buvau tiesiog skausmo ir kančios surakintas, kad nebegalėjau nei kalbėti, nei rašyti. Nebegalėjau nei gulėti, nei sėdėti, nei stovėti ar vaikščioti. Iš manęs liko tik kūno gabalas ir baisios dejonės. Vaistų irgi jokių, ir net neįsivaizdavau, kokių čia reikėtų. Bandžiau kviesti greitąją, bet niekaip negalėjau surinkti numerio, o juo labiau nebūčiau galėjęs kalbėti. Tada išsigandau, negi jau reikės palikti šį Pasaulį? Taip kankinausi visą popietę ir jau nebetikėjau, kad kas nors pasikeis, bijojau, kad tik nebūtų blogiau. Juo labiau, kad aš vienas namuose, niekas nieko nematys ir negirdės. Pasidarė labai baisu. Ne tokios mirties norėjau.
Tada prisiminiau, kad Mama sapne man yra sakiusi, jog mano broliukas iš Ten mane saugo. Broliukas, kuris išėjo dar pakankamai jaunas. Tuomet pusiau balsu, pusiau mintimis jo paprašiau, kad jei gali, gelbėk mane, aš dar noriu pasilikti Čia. Dar noriu pasidžiaugti Gyvenimu. Nežinau, kaip tai būtų galima suprasti ar paaiškinti, bet po kelių akimirkų man staiga viskas pasikeitė. Skausmas pamažu pradėjo mažėti, mano dejonės nutilo ir aš jau galėjau ramiai gulėti savo lovoje. Negalėjau patikėti, kad tai įmanoma ir išvis, ar tai tikra. Bet kitą dieną mano bičiulis, dirbantis netoli namų esančiame mėsos perdirbimo fabrike, pranešė šiurpią naujieną. Pasirodo, kad aną dieną, maždaug tuo pačiu metu, kai aš buvau atsidūręs tarp dviejų pasaulių, tame fabrike staiga susmuko ir nebeatsikėlė viena 51 metų moteris iš Rumunijos. Visas fabrikas sukrėstas, o ta linija, prie kurios dirbo moters draugai ir artimieji, liko uždaryta. Negaliu patikėti, ir nesuprantu, kodėl man reikėjo tai išgirsti. Matyt, ne be reikalo žmonės sako, kad kiekvienas iš mūsų turime savo angelą sargą, tik reikia mokėti jį pažinti ir susibendrauti. Aš jau žinau, kas yra manasis…
Ir kartais nejučia širdies gilumoje sukužda keistas jausmas: o gal Mirties nėra? Juk yra Tas, dar nepažįstamas, kitoks Gyvenimas. Amžinas, beribis ir didelis. Jame – visi mano brangūs žmonės, kurių pasiilgau. Ateis laikas, ir Ten būsiu aš. Ir visi šios Žemės gyventojai.
O kol kas privalau gyventi ir džiaugtis Dievo dovanotu Gyvenimu. Žinau, kad šiandien Mama pasakytų: nekariaukime, nežudykime, bet mylėkime vienas kitą. Juk mūsų laikas Čia ir tai yra tik akimirka.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą