Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-16 |
Liepos 21 d., 18 val., uosto bare „Herkus Kantas“ bus pristatytas ketvirtasis žurnalo „Kultūrpolis“ numeris.
Anot jo leidėjų, per metus „Kultūrpolis“ tapo svarbia erdve tekstams, pokalbiams ir idėjoms, gimstančioms Klaipėdoje arba grįžtančioms į ją iš kitų krantų. Ketvirtasis numeris tęs šią kryptį, kviesdamas pažvelgti į kruizą ne kaip į turistinį maršrutą, o kaip į būdą mąstyti apie judėjimą, laukimą, susitikimus ir miestą, kuris nuo seno gyvena tarp vandens ir sausumos.
„Iki šiol išskirtinai tik Klaipėdos ribose gyvenęs žurnalas šįkart persikelia ir į Pagėgius, Palangą, Nidą, Šilalę, Klaipėdos istorijų jame taip pat netrūks“, – sako žurnalo redaktorė Juta Kiudė.
Žurnale nugulė pasakojimai apie vandens stichiją, gyvenimą krante, jūroje ir ne tik.
Didžioji dalis „Kultūrpolio“ komandos – redaktorė Juta Kiudė, fotografai Kęstutis ir Agnė Meliauskai, grafikos dizainerės Vaida Grybinaitė ir Morta Žukauskaitė – prie žurnalo kūrybos dirba nuo pat pirmojo numerio.
Nuo šio numerio, siekiant puoselėti ir išlaikyti būtent šią profesionalių autorių, fotografų ir redaktorių komandą, atsiranda naujovė – „Kultūrpolis“ tampa mokamu leidiniu. Žurnalas leidžiamas vieną kartą per sezoną, keturis kartus per metus.
Parengta pagal pranešimą spaudai
savotišką archyvinį pastebėjimą tai, kad ne visi susimąsto, bet Kultūrpolio „renesansas“ negalėjo atsirasti be „senojo“ Kultūrpolio uždarymo. Kas pirmiau – višta, ar kiaušinis? O tai buvo labai svarbus lūžio momentas… pirma turėjo būti padėtas taškas. Deja, kažkodėl N metų Kultūrpolio likučiai marinavosi savo sultyse. Kodėl tada nebuvo valios, ar noro gaivinti projektą? Čia jau preitas dalykas, todėl kaltų nėra… tačiau viena aišku, kad Kultūrpolio nauja komanda atsirado, nes kažkas, kažkada ir kažkur pasakė – „gana yra gana“. Ir akivaizdu, kad tai davė neblogų vaisių, bet pasibaigus projektinėms lėšoms, matyt, greitai pasibaigs ir renesansas… o gaila, bet čia jau kalba eina ne apie Kultūrpolį, kaip atskirą vienetą, o apie visą Lietuvos kultūros lauką. Kur ta kultūra Lietuvoje šiandien apskritai randasi? Ar ji prasideda tik nuo projekto pradžios, kol gaunamas finansavimas? Ir baigiasi kai finansavimo nebėra? Ar tai yra kultūra, ar laikini, užsakomieji sumanymai, suprojektuojami, kaip pretekstas, leidžiantis jų sumanytojams (žinoma, ir jų artimiems draugams) susikurti, nors trumpam, bet pajamų šaltinį? Kam tokia kultūra reikalinga? Ar ji turi išliekamą vertę? Ko gero, niekam neįdomu.
Na, kaip suprantu, baigėsi projektinis finansavimas, kuris ir buvo atsiradęs, greičiausiai, kaip savotiškas atsakas į šoką, kurį visuotinai sukėlė viešas Kultūrpolio elektroninės svetainės uždarymas … ech, o dabar reikės įsilieti į kapitalistiniais dėsniais grįstą rinką, kurioje yra toks dalykas… konkurencija. Ir konkuruoti reikės literaliai su visais kitais Lietuvoje leidžiamais komerciniais leidiniais.
Popierinis „Kultūrpolis” buvo ką tik pabaigusio kadenciją direktoriaus idee fixe. Neliko direktoriaus, per kokius metus ar greičiau neliks ir žurnalo. Taip kaip per metus svetainę numarino joje redaktoriavęs mokslų daktaras.