Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-24 |
Požeminis Klaipėdos pasaulis ir išlikusios vokiškos slėptuvės dažniausiai pritraukia tik siaurą entuziastų ratą. Drėgmė, purvas ir jose kartais apsigyvenantys benamiai kuria ne itin patrauklų paveldo įvaizdį. Tačiau viena iš Kauno į uostamiestį atvykusi mergina išdrįso dūlančią istoriją paversti išskirtine vieta.
Augustė Rumbutytė šalia Klaipėdos geležinkelio stoties esančią slėptuvę prikėlė naujam gyvenimui. Taip požeminis objektas tapo ne tik unikaliu galvosūkių kambariu, bet ir pavyzdžiu, kaip galima prikelti karinį paveldą naujam gyvenimui.
Pabėgimų bunkerio „Escape Bunker 1944“ įkūrėja neslepia, kad pirminis jos tikslas buvo ne verslas, o noras išsaugoti nykstantį karinio paveldo objektą. Tik vėliau, svarstant įvairius scenarijus, gimė idėja įkurti čia pabėgimo kambarį.
„Išties veiklos pradžia yra nuo minties išsaugoti karinio paveldo objektą. Ir tik jau begalvojant, kaip išsaugoti objektą, buvo prieita prie šios paveldo objekto įveiklinimo paskirties – galvosūkio kambario. Kas dėl karinio paveldo išsaugojimo temos – tai ilgai buvo sudėtinga situacija apskritai Lietuvoje dėl negatyvaus visuomenės požiūrio į šio tipo objektus, ypač jei tai XX amžiaus objektai. Tai laikotarpis, kai didžiausia dalis karinio paveldo objektų yra statyti okupantų ir mena dar neseną, todėl jautrią istorijos dalį, kurią dar prisimena kai kurie mūsų šeimų vyriausieji asmenys“, – pasakoja Augustė.
Mergina pastebi, kad pastaruoju dešimtmečiu visuomenės sąmoningumas auga. Prieš dešimtmetį atliktos apklausos rodė, kad gyventojai siūlytų tokius apleistus bunkerius griauti.
„Pastaraisiais metais požiūris keičiasi, plečiasi suvokimas, didėja visuomenės sąmoningumas. Vis daugiau žmonių keliauja, mato įvairias karinio paveldo pritaikymo galimybes, naudas, taip pat veikia visuomenės švietimas, viešos kultūrinės diskusijos, edukacijos ir panašiai. Tad situacija gerėja. Dabar rastume vis daugiau iniciatyvių grupelių ir pavienių žmonių, kurie tokius objektus rinktųsi neatlygintinai bent jau aptvarkyti, kaip, tarkime, Alksnynės gynybinio komplekso atveju ar kelių Kauno tvirtovės fortus, kur ne tik buvo aptvarkyti apleisti objektai, bet ir bendruomenė rado, kaip savo iniciatyva juos pritaikyti savo ir visuomenės poreikiams“, – dalijasi istorijos puoselėtoja ir pabėgimo kambario įkūrėja.
Ši Antrojo pasaulinio karo laikų slėptuvė išsiskiria iš kitų mieste esančių panašių objektų – ji įrašyta į Kultūros vertybių registrą ir yra saugoma valstybės. O dabar ši vieta žymima ir specialiu slėptuvės ženklu.
„Žmonės dažniausiai neatkreipia dėmesio į didelį priedangos žymėjimo lipduką ant durų. Retas kuris savo telefone turi programėlę, rodančią artimiausias slėptuves ar priedangas. Tik keletas lankytojų yra iš anksto pasidomėję, kur tokios vietos yra prie jų namų ar darboviečių. Vis dėlto džiaugiuosi, kad apsilankę pas mus, jie kartu sužino ir apie realią priedangos vietą“, – teigia A. Rumbutytė.
Karas Ukrainoje privertė prisiminti visas Lietuvoje turimas slėptuves, tačiau istorinių slėptuvių būklė ne visada atitinka šių dienų poreikius.
Paklausta, ar pati savo įkurtame pabėgimo kambaryje laiko pasirengimo krepšį, Augustė paaiškina, kad žaidimų kambarys yra tinkamas tik kaip trumpalaikė slėptuvė.
„Nemanau, kad Antrojo pasaulinio karo slėptuvėje būtų saugu slėptis ilgiau nei kelias valandas. Pasirengimo krepšio turinį ten greitai sugadintų šalčio ir drėgmės poveikis. Be to, norint šį paveldo objektą visiškai pritaikyti šiuolaikiniams priedangos reikalavimams, reikėtų didesnių intervencinių darbų, kuriems gauti leidimus yra labai sudėtinga“, – paaiškina mergina.
Nepaisant to, trumpalaikiam pasislėpimui nuo oro pavojaus ši istorinė erdvė puikiai pasitarnautų.
„Tikiuosi, jog ši vieta padėtų visiems, kam tik prireiks, nors labiausiai norisi tikėtis, kad to niekada neprireiks“, – reziumuoja paveldo puoselėtoja.
Parašykite komentarą