Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-07-01 |
Tarptautinės architektų dienos proga sveikinu visus profesijos kolegas. Kartu sveikinu Klaipėdą kaip miestą – architektų veiklos rezultatą. Tiek kolegoms, tiek Klaipėdai linkiu tikėjimo ir pasitikėjimo, drąsos ir laisvės.
Sveikindamas dalinuosi savo kaip architekto mintimis, skirtomis pirmiausia kolegų ratui, bet, tikiu, įdomioms ir plačiai miesto bendruomenei.
– Quo vadis, Domine? / Kur eini, Viešpatie?
– Romam vado iterum crucifigi. / Į Romą, kad būčiau vėl nukryžiuotas
Vietoje įvado
Kaip į šį Švento Petro Romos link keliaujančiam Kristui užduotą klausimą atsakytų Klaipėda? Ar Klaipėda kaip miestas žino, kur eina? Ar uostamiestis turi savo paties viziją? Architektūrinę – urbanistinę? Kultūrinę? Ekonominę? Kas ir kokia yra Klaipėda?
To liepos 1-ąją, tarptautinę architektų dieną, galima klausti mieste kuriančių architektų, miesto bendruomenės – gyventojų ir verslo subjektų, galų gale – politinių ir administracinių vadovų, priimančių miesto šiandienai ir ateičiai svarbius sprendimus.
Architektų bendruomenė
Liepos 1–oji – tarptautinė architektų diena. Diena, visiems architektams kartą metuose (kai kuriems – antrąjį, nes dalis mūsų yra ir Lietuvos architektų sąjungos (LAS) nariai, turintys pareigą (ar teisę?) dalyvauti šios organizacijos narių kasmetiniuose susirinkimuose) primenanti, kad jie yra bendruomenės nariai.
Mieste ir regione formaliai esame didelis būrys – vien LAS Klaipėdos skyriuje yra daugiau nei 100 narių, ne mažiau kolegų dirba nedalyvaudami profesinės bendruomenės gyvenime. Taigi, kaip ir Lietuvos visuomenė apskritai, architektų bendruomenėje susiduriame su tuo pačiu reiškiniu – abejingumu bendruomenei ir visuomeninei veiklai, sprendimų priėmimui.
Kaip vertinti tai, kad iš miesto pasitraukia (tie, kurie bent pabandė čia įsikurti ar sugrįžti po studijų) čia nepritapę ar kituose miestuose tikslų siekti nusprendę jauni, stiprūs architektai? Jau kelerius metus, ypač – pastaraisiais, galima pagrįstai daryti išvadą, kad mieste ryškiausius (ne visus) pastatus, viešąsias erdves projektuoja ne Klaipėdoje veikiantys biurai. Pamažu ima dominuoti Vilniaus, Kauno biurai. Dalis jų neseniai įkūrė filialus uostamiestyje, taip dar labiau sustiprindami savo pozicijas.
O gal tai yra natūrali lokalios globalizacijos sąlygomis veikiančio miesto architektų biurų lemtis? Tai savotiškai patvirtina ir pavasarį įvykęs Lietuvos architektų rūmų (LAR) visuotinis (rinkiminis) suvažiavimas Vilniuje – Klaipėdos miesto ir regiono architektams jų kaip bendruomenės veiklos sąlygas tiesiogiai lemiantys procesai yra neįdomūs. Analogiška situacija ir Lietuvos architektų sąjungos suvažiavimuose.
Tokią totalią apatiją sau patiems galima būtų taikliai pavadinti socialinės savidestrukcijos spiralės efekto multiplikavimu. Guodžia bent tai, kad kitur situacija de facto yra dar dar liūdnesnė: į Vilniuje vykstančius suvažiavimus neatvyksta net sostinėje gyvenantys ir dirbantys kolegos.
Susidaro įspūdis, kad esame daugiametėje chroniškoje savieigoje – atsitiktinių, rutininių veiksmų ir procesų sraute, sudarančiame apgaulingą įspūdį, kad žinome, kur einame, nes dirbame visą dieną, dažnas – ir naktimis, neretai nerandantis laiko asmeniniam gyvenimui – šeimai, sau pačiam, artimiesiems, draugams, gyvenimui.
Cechas ir miestas
Architektų bendruomenė, kaip kūrybinis cechas, savo idėjomis, kūryba, kasdieniu darbu tiesiogiai prisideda prie Klaipėdos raidos. Mieste pastaruoju metu vyksta tikrai nemažai architektūrinių procesų. Tai džiugina, nes eilę metų kalbama apie stulbinamai potencialų, tačiau letargo sukaustytą Baltijos tigro didmiestį – uostamiestį.
Natūralu, kad didžioji stebimų procesų dalis – privačių verslo subjektų vykdomų ir ne vienerius metus planuotų projektų realizacija. Didelė dalis šių procesų tik dabar tampa kūnu dėl itin inertiško ir nekonstruktyvaus, nenuoseklaus viešojo sektoriaus veikimo modelio – pradedant miesto savivalda, baigiant centrinės valdžios aparatu – Vyriausybe, parlamentu. Reguliarus judėjimas cikle „Nuo rinkimų iki rinkimų“ generuoja papildomą kliūtį drąsiam ir tvirtam žingsniui pirmyn.
Ar Klaipėdoje vykstantys procesai veda į kokybišką ir kompleksinį vystymąsi ir augimą? Ar mes, architektai, tiek atskirus pastatus, tiek ištisus kvartalus ir struktūras projektuojame kolektyviai siekdami kokybiško miesto vystymosi, savo kūrybos vaisiais tiesiogiai prisidėdami tiek prie miesto įvaizdžio, tiek prie gyvenimo mieste sąlygų? Ar mieste be realaus vyriausiojo architekto apskritai įmanomas kryptingas vystymasis ir viešų bei privačių iniciatyvų architektūros lauke suderinimas?
Manau, be realaus savivaldybės vyriausiojo architekto čia kuriantys architektai konkrečiai ir miesto bendruomenė (žmonės, verslo subjektai, mokslo įstaigos ir t. t.) apskritai negali rasti bendros kalbos ir suderinti interesų, išspręsti konceptualiai sudėtingų ir daugiasluoksnių klausimų.
Tokioje situacijoje yra visiškai suprantama, kad ir kodėl stringa daugybę metų miesto planuojami ir vykdomi projektai – Atgimimo aikštė kaip urbanistinės erdvės sutvarkymas, Bastionų gatvė ir tiltas per Danės upę, viešojo transporto propagavimas ir jo sistemos tobulinimas, viešųjų erdvių tvarkymas, miesto kaip istorinio, buvusio fortifikuoto uostamiesčio identiteto formavimas per urbanistinės struktūros formavimo metodiką.
Atskira tema – architektūrinių konkursų ir viešųjų pirkimų realybė. Architektai prašo pagarbos profesijai ir architektūros kokybei, bendruomenė – kokybiškų ir ilgaamžių sprendimų, miesto vadovai – greitų ir ekonomiškai naudingiausių sprendimų.
Tuo pačiu architektai, kaip profesinė bendruomenė prašydama architektūros kokybės (per architektūrinius ir projektų konkursus), susiduria su paradoksaliu profesijos kolegų dalyvavimu greitų ir pigių viešųjų pirkimų žanre, taip veikiant prieš viešai deklaruojamą tikslą – siekti architektūros kokybės.
Taigi, santykis tarp miesto administracinio aparato ir miesto architektų bendruomenės – keistas. Viena vertus, visi esame tame pačiame laive, tačiau tuo pačiu veikiame priešingose barikadų pusėse.
Nestebina, kad bendravimas tampa formalus ir šaltai instrumentalizuotas – raštais, protokolais, skundais ir peticijomis. Neretai kaip tarpininkas pasitelkiamas trečias dėmuo – aukštesnio lygmens valstybės institucijos, pvz., Seimo kontrolierius, Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje, teismai.
Akivaizdu, kad ištisus dešimtmečius neišnaudojamos bendradarbiavimo galimybės, nors bet kurią pasitaikiusią progą (šventės ir kiti vieši renginiai, rinkimų debatai, pranešimai spaudoje ir pan.) deklaruojamos gražios tezės, nevirstančios kūnu.
Miestas ir uostas
Klaipėdos miestas ir uostas jau beveik dešimtmetį gyvena du atskirus gyvenimus – kiekvienas su savo bendruoju planu. Tai paradoksali situacija, anksčiau visuomeniškai aktyvių kolegų taikliai pavadinta „karo zona“. Situacija kaip daugiamečių vietos politikų, administracijos aparato ir stambiojo verslo (ne)susikalbėjimo temoje „savivaldybė trukdo uostui“ pasekmė.
Ironiška, kad dabartinis miesto vadovas, vis primenantis, kad jam būnant valstybinio uosto vadovu teritorijų planavimo prasme pavyko atskirti miestą nuo uosto, šiandien, vadovaudamas miestui, reiškia priekaištus dabartiniam uosto vadovui dėl ignoruojamų miesto interesų. Priekaištai, be abejo, teisingi – juos dar rengiant atskirą uosto bendrąjį planą nuolat kartojo tiek aktyvioji miesto bendruomenės dalis, tiek visuomeniškai aktyvūs architektai.
Siekiant, kad priekaištai neliktų tuščiais žodžiais, galima palinkėti vieno – veikti siekiant, kad miestas ir uostas gyventų vieną gyvenimą. Vakarų Europos uostamiesčių (Hamburgas, Barselona, Kopenhaga, Malmė ir kt.) patirtis rodo, kad tai – kelias į sėkmę.
Miestas ir uostas turi sugyventi – abu jie egzistuoja toje pačioje fizinėje erdvėje. Be miesto nebus uosto, be uosto nebus miesto.
Laimėjimai trumpoje laiko atkarpoje (uosto kompanijų veiklos rezultatų augimas, transporto koridorių įrengimas ir pan.) tampa skaudžiais pralaimėjimais ilgalaikėje perspektyvoje (miesto demografija ir visuomenės struktūra, sveikata, įvaizdis ir pan.). „Neskaitykim mama tuoj, pasimokysim rytoj“ – pasirinkimas sunkus.
Kur eini, Klaipėda?
Klaipėda – gražus, istorinis miestas ir uostamiestis. Nepaisant ilgus metus tik kalbose sklandžiusio ryšio su jūra ir mariomis, realiai matomas atsigręžimas į savo ištakas ir identitetą formuojantį elementą – vandenį – suteikia vilčių, kad miestas žino, kur eina, o pasirinkimai tarp šiandien ir rytoj bus padaryti matant ilgalaikius tikslus ir nuosekliais veiksmais siekiant jų įgyvendinimo.
Gražus tekstas. Belieka tik atrasti tuos, kurie pagal jį gali veikti – t.y. daryti, o ne tik kalbėti