„Ši karta – tai jau ne ta storaodė, randuota aliejinė tapyba ir ne tie rusvai pilkai melancholiški, nuobodulio štrichai“, – šie menotyrininko Tomo Ivanausko pasakyti žodžiai apie šiuolaikinės kartos dailininkus puikiai apibūdina trečiadienį „Ramybės“ galerijoje Palangoje savo parodas pristačiusių dailininkių Lauros Slavinskaitės ir Aistės Gabrielės Černiūtės tapybą.

Žaismingieji „Užrašai“

„Ramybės“ galerijoje savo parodas pristatė dailininkės Laura Slavinskaitė ir Aistė Gabrielė Černiūtė. Livijos Grajauskienės nuotr.

Pristatydama paskutiniąsias šios vasaros – bet dar ne paskutiniąją šio sezono – parodą  dailininkė Reda Rimkutė Ščerbakovienė pabrėžė, jog didžiojoje salėje žaismingą ciklą „Užrašai“ eksponuojanti L. Slavinskaitė bei baltojoje salėje dramatiškai ir barokiškai pavadintą parodą „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“ pristatanti A. G. Černiūtė pirmąkart savo kūrybą atvežė į Palangą, į „Ramybės“ galeriją.

Kalbėdama apie savuosius „Užrašus“ ir apie save L. Slavinskaitė sakė, jog beveik visi parodoje eksponuojami darbai – nauji, sukurti po magistro studijų. Anot jos, vienuose darbuose, sukurtuose karantino metu, galima įžvelgti tam tikras suvaržymo būsenas, „karantino refleksijas“. Kiti darbai – klasikinio žanro portretai iš ciklo, kurį dailininkė kuria šiuo metu.

„Stengiuosi perteikti emocijas, parodyti kuo įvairesnes žmogaus būsenas. Man labai svarbu potėpis, spalva, charakteris, atpažįstamumas, tad, gali būti, jog čia išvysite ir jums pažįstamų veidų. Paveiksluose kuriu žmogaus psichologinės būsenos portretą, kurį įkūniju į metaforomis virtusius objektus. Kiekvienas paveikslas, atliktas tradicine tapyba, tai tarsi vis naujas įrašas, naujas užrašas dienoje, atskleidžiantis nepažinaus šydo uždangos dalelę. Man tai tampa sulėtinančia būtį kalba, vedančia į vidinę harmoniją ir išsipildymą“, – kalbėjo dailininkė.

Pasak tapytojos, kūryba jai – melancholiški apmąstymai, atviras nervas, žaismė:  „Pasitelkdama emocines skirtybes nagrinėju triukšmo ir tylos nuolatinius susidūrimus, ieškau supratimo galimybių į nepažintą tiesą. Lyg smėlio dėžėje lipdau pamatymų, vizijų jungčių vaizdinius, gimstančius savęs ir Kito santykio analizės metu. Aplinka, kad ir kokioje bebūčiau susitraukia tiek, kiek gali juslės pasiekti ir tampa fonu sąmonės aktams vykti. Pažinimas prasideda dar prieš įžodinant regimybę, leidžiant ją fiziologiškai pajusti per stebėjimą, lytėjimą ir klausymąsi. Būtent šis realus įsitraukimas į pasaulį tampa tuo, ką labiausiai noriu suprasti ir konceptualizuoti. Tai juslinis suvokimas – pagrindinė visos kūrybos strategija“.

Erdvėje skraidantys potėpiai

L. Slavinskaitės tapytuose portretuose parodos lankytojai rado pažįstamų veidų. Livijos Grajauskienės nuotr.

„Dar besimokydama Vilniaus dailės akademijoje pajutau norą sukurti skraidantį potėpį. Jis turėjo skristi plokštumoje, gilyn, sukurti erdvę“, – yra sakiusi tapytoja A. G. Černiūtė.

Savo kūryboje ji kalba jai pažįstama technika ir žinoma medija – tapyba. Pasak menotyrininkų, naudodama tapybą kaip vaizdinę kalbą, menininkė aiškina ir aiškinasi šios menų rūšies – bei dailės apskritai – galimybes:  gebėjimą perteikti tai, kas mus supa. Tapytojos plastika įvardinama kaip ypatingai klampi, tanki, pastoziška ir reljefiška, einanti į skulptūrines, objektines, instaliatyvias teritorijas.

Pristatydama darbus, eksponuojamus parodoje „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“, dailininkė pabrėžė mistiką, sapno būseną: „Manau, kad mus visus dažnai aplanko būsena, kai jaučiamės esą kitoje erdvėje, lyg sapne. Mane tokia būsena dažniausiai ištinka tada, kai vaikštau po mišką. Kurdama šią kolekciją, kurią šiandien pristatau jums, norėjau perteikti tą kitą realybę, kuri yra visai šalia. Tą realybę, kuriai pamatyti neužtenka dviejų akių, išgirsti – per maža dviejų ausų“.

Kalbėdama apie pačius savo naujausius kūrinius, ir tai, kas atsirado pastaraisiais metais A. G. Černiūtė teigė: „Tai, kas mus supa, panašu į mišką, kurį aš nuolat tapau – saulės spindulių mirguliavimas lapuose ar ant medžių kamienų sukuria kitokios realybės iliuziją. Mano tapomas miškas yra įkvėptas ir šių dienų aktualijų – beatodairiškų kirtimų, pjovimų. Tarp nupjautų pušų staiga atsitupia paukštis. Iškirstame miške vyksta šventojo gundymo scena. Kirtimuose patiriamos išdavystės arba atvirkščiai – prasideda meilė“.

Parodas „Užrašai“ ir „Viskas yra ne taip, kaip atrodo“ „Ramybės“ galerijoje galima išvysti kasdien nuo 17  iki 22 val., o rugsėjo mėnesį galerija dirbs penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais.