Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-09-09 |
„Pradžioje mergytė nerodė jokių emocijų, mažai judėjo. Buvo tokia trapi… Kai pirmą kartą išgirdau jos verksmą, šis skambėjo tarsi bandymas pasakyti pasauliui, kad jai tikrai reikia rūpesčio ir meilės. Tai nebuvo toks garsas, kokį turėtų skleisti kūdikis. Priminė tylų, trapų miaukimą – lyg mažo kačiuko. Tačiau džiugino bet kokie mergytės rodomi signalai“, – savo budėjimo patirtimi prie vos kelių dienų kūdikio dalinasi iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanorė Justė.
Kai savanorė pirmą kartą atvyko į ligoninę, ji dar nežinojo, ką reiškia budėti prie naujagimio. Tai buvo jos pirmoji tokia patirtis – ir, kaip ji sako, ta, kurią prisimins visą gyvenimą.
Justė baimės nejautė. Kažkas viduje tarsi sakė: „Tu susitvarkysi.“ Ir iš tiesų – vos pravėrusi palatos duris, pajuto jaukumą ir šilumą. O kai pamatė mažylę, pasijuto visiškai užtikrinta ir rami.
Pirmasis budėjimas truko net 21 valandą. Ilgas laikas. Bet nei akimirkai nepasidarė per sunku. Viskas vyko natūraliai – instinktai, švelnumas, globa – viskas tekėjo savaime.
„Tik išėjus jaučiau, kad noriu kuo greičau grįžti“, – atvirauja Justė.
Per tris savaites savanorė su mergyte praleido net 107 valandas. Kiekvienas laisvas rytas ar vakaras buvo skiriamas jai. Buvo daug jausmų. Daug suvokimo. Daug mažų pergalių.
Vieną dieną Justė netyčia nuo spintelės kažką numetė. Kūdikis sureagavo.
„Tada aš supratau, kad ji girdi. Net ašaros susikaupė akyse. Mus buvo informavę, kad mergytė galimai yra nematanti ir negirdinti. Todėl labai nudžiugau supratusi, kad yra vilties, jog viskas bus gerai“, – sako Justė.
Dar po kelių savaičių situacija ėmė gerėti.
„Jos verksmas jau buvo kitoks. Natūralus. Pilnas. Garsus. Tikras. Lyg šauksmas, kad ji gyva, kad ji auga, kad viskas bus gerai“, – su šypsena prisimena Justė.
Maži, bet reikšmingi žingsniai: pradėjo judinti rankytes, kojytes. Įsikibdavo stipriau į pirštą. Laikė žaisliuką. O svarbiausia – vis labiau gyveno. Tarsi grįžtų į šį pasaulį po to, kai jį buvo trumpam praradusi.
Atsisveikinti buvo sunkiausia. Justė pasakoja, kad tai buvo didžiausias iššūkis. Bet kartu – šviesus. Nes mažylė pagaliau galėjo išvykti iš ligoninės.
„Ji buvo mano pirmasis vaikutis, kuriam galėjau duoti visą save. Daug išmokau. Daug supratau. Tai buvo šiltas, neįkainojamas laikas. Ir visam gyvenimui – dėkingumas.“
Ieško savanorių
Šiuo metu trūksta savanorių, galinčių ir norinčių pasirūpinti mažaisiais pacientais.
Norintys savo laiką skirti vienišiems vaikams, kviečiami rugsėjo 17, 24, 30 arba spalio 2 d. nuotoliniu būdu dalyvauti savanorystės pristatymo renginyje ir daugiau sužinoti apie savanorystę iniciatyvoje „Niekieno vaikai“.
Registracija į savanorystės pristatymo renginius čia.
Iniciatyvos „Niekino vaikai“ savanoriai jau daugiau nei 7-erius metus rūpinasi, kad vaikai ligoninėse neliktų vieniši. Savanoriai su vaikais žaidžia, juos ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Per visą iniciatyvos veiklos laikotarpį beveik 1500 vaikų ligoninėse neliko vieniši.
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą