Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-10-06 |
Kam tau reikia rojaus, jei tau vietos maža žemėje?
Šitas klausimas iš pradžių atrodo toks kvailas, kad net juokinga jį ištarti garsiai. Žmogus stovi virtuvėje, kurioje vos telpa stalas, šaldytuvas ir jo paties susierzinimas, ir kažkas jam iš televizoriaus pradeda pasakoti apie amžinybę, begalybę, baltus vartus ir vietą, kurioje niekas niekada nebūna pavargęs. Bet žmogui nereikia begalybės. Žmogui reikia dar vienos kėdės. Dar dviejų metrų prieškambaryje. Dar vienos spintelės. Dar vieno kambario, kuriame būtų galima uždaryti duris ir apsimesti, kad pasaulio nėra. Žmogus visą gyvenimą lipa per kitus žmones tam, kad gautų truputį daugiau vietos, o kai pagaliau gauna kapą, jam paaiškėja, kad tai turbūt pirmas nekilnojamasis turtas, kurio jis niekada neketino pirkti.
Žemė pilna žmonių, kurie netelpa į savo gyvenimus, todėl jie plečiasi į visas puses: stato namus, tvoras, miestus, imperijas, tikėjimus ir milžiniškus prekybos centrus, kuriuose galima nusipirkti bet ką, išskyrus laisvą vietą galvoje. Ir štai čia prasideda tikrasis rojus – ne po mirties, o ten, kur žmogus pagaliau gauna pakankamai kvadratinių metrų savo godumui.
Žemė seniai nebėra planeta. Ji tapo milžinišku kambariu, kuriame visi ginčijasi, kam priklauso grindys. Vienas sako, kad čia jo tėvų žemė, kitas – kad jo valstybės žemė, trečias išsitraukia dokumentą ir įrodo, kad dar prieš šimtą metų čia stovėjo jo prosenelio tvartas, todėl dabar pusė horizonto priklauso jo pavardei. Žmogus išrado nuosavybę, nes bijojo mirti, o tada pradėjo elgtis taip, lyg po mirties būtų galima pasiimti raktus. Jis apsitvėrė tvoromis, kad apsaugotų savo mažą lopinėlį, pastatė ant jo namą, aplink namą pastatė kitą tvorą, o aplink tvorą – miestą. Miestas dar labiau apsitvėrė savimi. Po to miestas užsimanė dangoraižių, nes žemė jau buvo per maža. Dangoraižiai pakilo aukštyn, o žmonės juose tapo tokie maži, kad vienas kitą galėjo matyti tik pro langą, bet nebežinojo, kas gyvena už sienos. Tai buvo didžioji civilizacijos pergalė: pagaliau visi turėjo namus, kuriuose niekam nebuvo vietos.
Didžiausias žmogaus talentas yra paversti trūkumą preke. Jeigu nėra vietos, parduodama vieta. Jeigu nėra laiko, parduodamas laikas. Jeigu nėra meilės, parduodama jos imitacija. Jeigu nėra ramybės, parduodamos meditacijos programėlės, kvapios žvakės ir savaitgaliai kaime, kuriame už tris šimtus eurų galima dvi paras apsimesti, kad esi laukinis gyvūnas. O jeigu nebėra kur dėtis net nuo savęs, tada parduodamas rojus. Rojus tampa paskutiniu nekilnojamojo turto projektu, tik jo niekas negali apžiūrėti prieš perkant. Reklamoje sakoma, kad ten yra begalinė erdvė, tačiau niekas nepaaiškina, kiek kvadratinių metrų ten priklauso vienam mirusiam žmogui. Gal keturi. Gal trys. Gal tiek pat, kiek dabar turi tavo kūnas, tik be sienų. Ir vis dėlto žmogus moka už šį pažadą viskuo, ką turi: savo baime, savo kaltėmis, savo maldomis, savo paskutiniu kvėpavimu. Jis sutinka mirti vien tam, kad pagaliau gautų butą, kuriame nėra kaimynų.
Čia atsiranda pats absurdiškiausias dalykas: žmogus žemėje visą gyvenimą bijo mirties, tačiau kartu svajoja apie vietą, kurioje galėtų nuo visko pasislėpti. Jis sako, kad rojus yra amžinas gyvenimas, nors didžiausias jo troškimas dažnai tėra galimybė nieko nebedaryti. Jokio darbo, jokio telefono, jokio triukšmo, jokių sąskaitų, jokių žmonių, kurie klausia, ką veiksi rytoj. Amžinybė tampa prabangiu poilsio kambariu žmogui, kuris pavargo nuo savo paties egzistavimo. Ir kuo labiau žmogus pavargsta, tuo gražesnis jam atrodo rojus. Jis tampa ne dieviška vieta, o didžiule, minkšta pagalve, ant kurios galima pagaliau užmigti nuo viso pasaulio. Bet jeigu rojuje nieko nėra, išskyrus ramybę, tada kuo jis skiriasi nuo tuščio kambario? O jeigu jame yra visi žmonės, kurių ilgėjaisi, kas atsitinka tada, kai jie visi pradeda tavęs ilgėtis tuo pačiu metu? Ar rojuje irgi reikia durų? Ar ten būna eilės? Ar galima užsirakinti? Ar Dievas turi administratorių, kuris kartą per savaitę patikrina, ar neviršijai leistino amžinybės triukšmo lygio?
Galbūt rojus niekada nebuvo sukurtas žmogui. Galbūt žmogus pats jį susikūrė todėl, kad negalėjo susitaikyti su tuo, jog pasaulis nėra pakankamai didelis jo norams. Žmogus nenori tiesiog gyventi. Jis nori gyventi taip, kad gyvenimas jam priklausytų. Jis nori ne tik valgyti – jis nori pasirinkti, ką valgys. Ne tik turėti namus – jis nori pasirinkti, kuriame aukšte stovės jo langas. Ne tik būti mylimas – jis nori būti nepakeičiamas. Ne tik mirti – jis nori, kad po jo mirties kažkas prisimintų, jog jis buvo čia. Tai jau nebe gyvenimas. Tai didžiulis, nesibaigiantis nuosavybės sandoris su nebūtimi. Žmogus pasirašo sutartį su pasauliu, nors puikiai žino, kad sutarties pabaigoje nėra parašo, tik duobė.
Ir vis dėlto kiekvieną rytą jis keliasi ir toliau stato. Statome namus, nors mūsų kūnai yra laikini. Statome miestus, nors juos suės oras. Statome paminklus, nors jų akmenys irgi pavargsta. Statome kapus, kad net mirę žmonės turėtų adresą. Tai turbūt pats juodžiausias mūsų civilizacijos pokštas: net lavonui reikia nekilnojamojo turto. Mirusysis gauna savo sklypą, savo lentelę, savo datą ir savo vietą tarp kitų mirusiųjų. Gyvieji moka už tai pinigus ir vadina tai pagarba. Galbūt tai ir yra pagarba. Galbūt žmogui tiesiog labai sunku pripažinti, kad po viso gyvenimo jo galutinis nekilnojamasis turtas yra šešios pėdos žemės, kurioje niekas nebesiginčija dėl nuomos kainos.
Todėl klausimas „kam tau reikia rojaus?“ tampa visai kitoks. Gal rojus reikalingas ne todėl, kad žemėje bloga, o todėl, kad žmogus niekada nesugeba pasakyti „gana“. Jis gauna kambarį ir nori namo. Gauna namą ir nori sodo. Gauna sodą ir nori baseino. Gauna baseiną ir nori vaizdo į jūrą. Gauna jūrą ir pradeda galvoti, kad jam per maža planeta. Tada žiūri į dangų ir sako: ten dar yra vietos. Taip gimsta dangus – iš žmogaus nesugebėjimo sustoti. Dievas galbūt niekada nežadėjo rojaus. Gal žmogus tiesiog pažvelgė į viršų ir pamatė didelę tuščią erdvę, todėl nusprendė ją privatizuoti savo vaizduote.
Galų gale žemė žmogui nėra per maža. Per mažas yra jo noras būti vienu metu visur, turėti viską ir nieko neprarasti. Žmogus nori vietos, kurioje galėtų būti vienas, tačiau bijo vienatvės; nori amžinybės, tačiau bijo laiko; nori rojaus, tačiau visą gyvenimą elgiasi taip, lyg rojų reikėtų užkariauti. Gal todėl rojus ir atrodo toks patrauklus: jame nebereikia nieko užimti. Ten nebereikia stumti kito žmogaus nuo stalo, nes stalas, jeigu tikėti pažadais, yra begalinis. Tačiau galutinis absurdas slypi tame, kad žmogus, gavęs visą begalybę, greičiausiai po kelių dienų pradėtų klausti, kur yra jo privati begalybės dalis.
Ir štai tada galima pagaliau atsakyti į pradinį klausimą: kam tau reikia rojaus, jei tau vietos maža žemėje? Gal todėl, kad rojus yra vienintelė vieta, kurioje žmogus dar gali tikėtis turėti daugiau, nei nusipelno. Žemėje už vietą reikia mokėti, rojuje – tikėti. Žemėje kūnas turi ribas, rojuje jų neva nėra. Žemėje kiekvienas kvadratinis metras kažkam priklauso, o rojuje žmogus gali apsimesti, kad pagaliau priklauso pats sau. Tik bėda ta, kad jeigu žmogus atsineša į rojų savo godumą, pavydą, baimę ir alkį, rojus akimirksniu tampa tokiu pačiu kambariu kaip ir žemė – tik su baltesnėmis sienomis.
Todėl gal mums nereikia didesnio pasaulio. Gal mums reikia mažesnio godumo. Nes net ir begalybėje galima pasijusti uždarytam, jeigu vienintelis daiktas, kurį nešiojiesi su savimi, yra noras turėti daugiau. O jeigu taip yra, tuomet rojus nėra vieta, į kurią patenkama po mirties. Rojus yra tas trumpas momentas, kai žmogus pirmą kartą nustoja stumti kitus į šalį ir supranta, kad priešais jį jau yra pakankamai vietos atsisėsti.
KITAIP TARIANT
Žemė ne per maža. Mes tiesiog per dideli savo pačių norams.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą