Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-08-02 |
Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomi dokumentai liudija, kad kova su girtavimu XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo nuolatinio uostamiesčio valdžios dėmesio ir išlaidų reikalavusi problema.
„Atvira Klaipėda“ šiame rašinių cikle rašė, kad Lietuvos TSR Ministrų taryba dar 1947 m. gegužę buvo priėmusi sprendimą dėl blaivyklų įkūrimo prie milicijos Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune, Panevėžyje ir Šiauliuose. Šiuo sprendimu Vilniuje ir Kaune leista steigti 2-ojo tipo, o Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje – 1-ojo tipo blaivyklas. 1-ojo tipo blaivyklose turėjo būti 10-15 lovų, viršininkas, trys budintieji, keturi felčeriai, 4 prižiūrėtojai, iš kurių vienas – vyriausiasis, vyriausiasis apskaitininkas, valytoja ir du pečkuriai. Visų minėtųjų miestų Vykdomieji komitetai buvo įpareigoti iki tų metų liepos 10 d. paskirti blaivykloms patalpas ir aprūpinti jas reikiama įranga.
1952-ųjų rugpjūtį Klaipėdos valdžia „siekdama išsaugoti dirbančiųjų sveikatą ir užtikrinti tvarką“ buvo nusprendusi įkurti blaivyklą su 15 etatų ir jai paskyrė pirmąjį Jono Billiūno (dabar – Galinio Pylimo) g. 15-ojo namo aukštą.
Baigiantis 1953-iųjų liepai Vykdomasis komitetas, siekdamas„ pagerinti kovą su viešosios tvarkos pažeidėjais mieste“, priėmė dar vieną tokį sprendimą. Jis nusprendė nuo tų metų rugpjūčio 15 d. atidaryti išblaivinimo įstaigą ir „prie miesto milicijos skyriaus“. Lietuvos TSR ministrų tarybos paprašyta patvirtinti jos etatų sąrašą ir išlaikymo sąmatą.
Pagal juos tokioje įstaigoje turėjo dirbti 16 žmonių: viršininkas, trys atsakingi budėtojai, sanitarinis inspektorius arba gydytojas, trys jo padėjai (felčeriai), vienas vyresnis ir trys eiliniai prižiūrėtojai, buhalteris, valytoja ir du pečkuriai. Viršininkas per mėnesį turėjo uždirbti 790 rublių, atsakingas budėtojas – 575, gydytojas – 665, jo padėjėjas – 615, vyresnysis prižiūrėtojas – 550, eilinis prižiūrėtojas – 500, buhalteris – 575, valytoja – 360, o kūrikas – 450 rublių. 1953-iaisias vidutinė mėnesinė alga Sovietų sąjungoje sudarė 684 rublius.
Taip vien šios blaivyklos algoms per metus turėjo būti išleidžiama beveik 107 tūkst. rublių.
TASS pateikiamais duomenimis, pirmosios iš miestų biudžeto išlaikomos blaivyklos buvo atsiradusios dar Rusijos imperijos laikais, 1902-1904 metais Saratove, Kijeve, Jaroslavlyje ir Tūloje. Pirmoji sovietinė blaivykla buvo atidaryta 1931 m. lapkričio 14 d. Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), Marato g. 79, ir buvo pavaldi Sveikatos apsaugos komisariatui. Nuo 1940-ųjų kovo vidaus reikalų ministro Laverentijaus Berijos įsakymu blaivyklos buvo priskirtos jo vadovaujamam komisariatui ir teisėsaugos pareigūnai pradėjo gatvėse aptiktus girtus piliečius pristatinėti į tokias įstaigas.
Visiškai išsiblaivęs pilietis (dažniausiai ne anksčiau kaip po penkių valandų) buvo apžiūrimas felčerio, gaudavo kvitą, kad apmokėtų suteiktas paslaugas. Apie apsilankymą blaivykloje buvo pranešama piliečio darbovietei, kad ji imtųsi administracinio poveikio priemonių. Už tai grėsdavo viešas apsvarstymas, asmuo galėdavo netekti premijų ar net pareigų. Šiuos aspektus knygoje „Vanduo turi tekėti“ yra palietęs Linas Poška, nagrinėjęs įmonės „Klaipėdos vanduo“ archyvinius dokumentus.
„Girtuokliavimo atvejais išleisti administracijos įsakymai, svarstymai draugiškajame teisme, nuobaudų gradacija leidžia suprasti tarpusavio santykius kolektyve, miestiečių papročius ir tolerancijos ribas. Tos alkoholio toleravimo ribos buvo gana plačios. Tik pačioje tarybinės epochos pabaigoje įmonėje komunistų partijos ar profsąjungos iniciatyva buvo įkurta blaivybės draugija. <…> Įmonės archyvo dokumentai nepatvirtina pasigirstančios nuomonės, kad „prie Stalino buvo tvarka“, o jau darbo drausmės laužymas išplito tarybinės sistemos gyvavimo pabaigoje. Skandalingiausi girtuokliavimo atvejai nugulė į archyvą kaip tik iki 1953-ųjų. <…> Ankstyvoji pokarinė epocha, labai aštri daugeliu kitų atžvilgių, buvo gana tolerantiška girtuokliams. Darbininkas, nuotekų siurblinėje varęs naminę degtinę, atsipirko papeikimu. Lygiai taip pigiai išsisuko ir vyriausiasis įmonės buhalteris, nors jo nusižengimas, darbuotojų akimis, buvo didesnis: jis algų dieną užgėrė ir nenuėjo į banką paimti atlyginimų, o juk banke galiojo tik jo parašas… Greta pateikiamoje informacinio rašto, gauto iš blaivyklos, faksimilėje atkreiptinas dėmesys į rašto numerį. Galima manyti, kad 1966.05.21 šis šaltkalvis buvo jau 1828-asis nuo metų pradžios miesto blaivyklos klientas. Tokie raštai būdavo iškabinami skelbimų lentoje, vėliau įsegami į asmens bylą. Visiškus girtuoklius kažin, ar tai galėjo paveikti. Tačiau atsitiktinai suklupusiam, dar tik pirmąjį žingsnį slidžia nuokalne žengtelėjusiam žmogui tai turbūt būdavo skaudi, bet veiksminga auklėjimo priemonė. Miesto policija (tuo metu ji vadinosi milicija) ant panašaus tipografinio blanko siųsdavo įmonei ir pranešimus apie darbuotojo padarytus administracinius teisės pažeidimus, paprastai – smulkų chuliganizmą“, – rašo L. Poška.
Jei pilietis į blaivyklą patekdavo tris ar daugiau kartų per metus, jis turėjo privalomai apsilankyti narkologiniame dispanseryje arba psichiatrinėje ligoninėje, kad praeitų medicininę apžiūrą ir reikalui esant jam būtų paskirtas gydymas.
Šis sovietinis palikimas dar netrumpą laiko tarpą veikė ir nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Kai kurių šaltinių teigimu, 2000 metais Lietuvoje dar veikė 24 blaivyklos. Įvairiuose straipsniuose minima, kad blaivyklos Lietuvoje panaikintos šaliai įstojus į Europos Sąjungą dėl šių įstaigų „prieštaravimo prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms“.
Medijų rėmimo fondas „Atviros Klaipėdos“ projekto „Savaitgaliai su senąja Klaipėda“ įgyvendinimui 2026 metams skyrė 12 000 Eur paramą
Parašykite komentarą