Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-06-20 |
Penktadienio vakaras Klaipėdoje buvo tirštas kaip įkaitęs metalas. 18.30 val. KADS Baroti galerija Aukštojoje gatvėje atvėrė duris į Ryčio Martinionio personalinę darbų parodą „Iš pasąmonės brūzgynų“. Žmonės rinkosi taip, lyg eitų į kažką daugiau nei parodą – į ritualą, į kultūrinį veiksmą, į savotišką miesto intelektualų sambūrį.
Galerijos šeimininkai pasitiko su įprastu Baroti šilumu, o parodą pristatė dr. Vidas Poškus – žmogus, kuris moka autorių įvilkti į kultūrinį naratyvą taip, kad net tie, kurie nieko nesupranta apie tapybą, ima jaustis lyg dalyvautų kažkokiame didesniame žaidime. Poškaus žodžiai, kaip visada, buvo tankūs, žaismingi, konceptualūs – kalbėta apie pasąmonę, žaidimus, regimybes, kultūrinius ženklus, apie tai, kaip kūrėjas reaguoja į pasaulio įtampas. Visa tai skambėjo gražiai, beveik per gražiai. Paroda veiks iki liepos 14 d., remiama UAB „Stemma group“, UAB „Vakarų medienos grupė“ ir Klaipėdos miesto savivaldybės – institucinis ženklas, kad autoriaus vardas jau seniai įrašytas į kultūros žemėlapį.
Tačiau vos tik įžengus į galeriją paaiškėja, kad žadėti „pasąmonės brūzgynai“ nėra tokie laukiniai, kaip norėtųsi. Lietuvos tapybos lauke autorius užima keistą, slidžią, nuolat išsprūstančią poziciją. Tai nėra marginalas, bet ir ne tikras avangardistas. Ne akademinis autoritetas, tačiau ir ne maištininkas. Veikiau figūra tarp visko ir niekur, tarp žaidimo ir rimties, tarp pasąmonės ir konstrukcijos, tarp kultūros ir dekoratyvumo. Ir būtent ši tarpinė būsena, kurią daugelis linkę romantizuoti, iš tiesų kelia klausimą: ar kūrėjas išdrįsta būti tuo, kuo apsimeta? Ar išdrįsta eiti iki galo? Rizikuoti? O gal renkasi saugų žaidimą kultūros smėlio dėžėje, kur visi jaučiasi gerai, niekas neįsižeidžia, o pasąmonė tampa tvarkingu ornamentu?
Šio menininko kūryba dažnai pristatoma kaip kylanti iš pasąmonės, tačiau ši pasąmonė nėra laukinė, grėsminga ar drumzlina. Ji veikiau sterili, išdezinfekuota ir suvaldyta. Tai pasąmonė, laikoma trumpu pavadėliu, kad neišsprūstų ir nepradėtų draskyti. Ji paverčiama konstrukcija, architektūra, vizualine sistema. Tai ne sprogimas, o tvarkingai sukomponuotas žemėlapis. Ne chaosas, o jo imitacija. Ne rizika, o jos estetinis pakaitalas. Ir būtent čia slypi didžiausia kūrybos problema: kalbama apie gelmes, bet rodoma paviršių estetika. Žadami brūzgynai, tačiau pateikiamas parkas. Deklaruojama pasąmonė, tačiau matome jos reprezentaciją – gražią, spalvingą ir saugią.
Kultūriškai autorius yra figūra, kurią Lietuvos meno laukas mėgsta, nes ji nekelia grėsmės. Neardomos struktūros, neprovokuojamos institucijos, nekeliami klausimai, kurie verstų iš naujo apmąstyti meno vietą šiandien. Tokia kūryba yra patogi ir priimtina. Tai menas, kurį galima kabinti bet kur – galerijoje, savivaldybėje ar privačiame interjere – ir jis nesukels konflikto. Tačiau menas, tinkantis visur, dažniausiai niekur neįsirėžia. Jis slysta paviršiumi, glosto, švelnina, neutralizuoja. Tai menas, trokštantis būti mylimas. Būtent dėl to prarandami ašmenys.
Martinionio kūryboje nuolat jaučiama įtampa tarp žaidimo ir rimties, tačiau ši įtampa dažnai išsisklaido, nes žaidimas nugali. Jis tampa metodu, estetika ir pretekstu. Virsta būdu apeiti tikrą konfliktą, tikrą klausimą ir tikrą riziką. Tai ne anarchija, o tvarkingas, kultūriškai prižiūrimas žaidimas, kuriame visi žino taisykles. Toks žaidimas negriauna – dekoruoja. Nekelia grėsmės – ją imituoja. Leidžia žiūrovui jaustis protingam, tačiau retai priverčia pasijusti nepatogiai.
Ir vis dėlto autorius turi savo vietą kultūroje. Tai nėra atsitiktinis reiškinys ar tuščias vardas. Priešingai – nuosekliai statomas savitas pasaulis, net jeigu kartais jis tampa pernelyg tvarkingas, saugus ir estetiškas. Ryškus braižas, savitas ritmas ir spalvinė logika leidžia lengvai atpažinti kūrybą. Profesionalumas nekelia abejonių, kaip ir kultūrinis krūvis. Tačiau kartu juntamas ir tam tikras mandagumas. Per didelis švelnumas. Polinkis glostyti savo pasąmonę, užuot leidus jai draskyti.
Čia ir prasideda tikroji problema: visi įrankiai būti pavojingam yra po ranka, tačiau jais nesinaudojama. Vidinė architektūra galėtų griūti, tačiau nuolat restauruojama. Pasąmonė galėtų rėkti, tačiau nutildoma. Žaidimas galėtų tapti anarchija, tačiau paverčiamas dekoru. Tai kūrėjas, kuris galėtų būti kultūrinis sprogmuo, bet renkasi kultūrinio aksesuaro vaidmenį. Galėtų mesti iššūkį, tačiau renkasi patikti. Galėtų kirsti, tačiau dažniau glosto.
Todėl klausimas, kurį kelia ši paroda ir apskritai ši kūryba, nėra apie tai, ar autorius geras tapytojas. Be abejonės, geras. Klausimas – ar pavojingas. Ar rizikuoja? Ar meta iššūkį? Ar dar turi drąsos nustebinti ir įkąsti? Ar gali tapti tuo, kuris ne tik žaidžia, bet ir laužo žaidimo taisykles? Šiandienos kultūroje menas, kuris tik patinka, dažnai nieko nekeičia. O ši tapyba, nors ir graži, profesionali bei kultūriškai įdomi, kartais atrodo taip, lyg bijotų savo paties šešėlio.
Ir būtent todėl ši recenzija tokia – brutali, nes Martinionis turi potencialą būti daug pavojingesnis, nei leidžia sau būti. Vidinė architektūra galėtų griūti, tačiau nuolat restauruojama. Pasąmonė galėtų rėkti, tačiau nutildoma. Žaidimas galėtų tapti anarchija, tačiau paverčiamas dekoru. Tai šio autoriaus paradoksas. Stiprybė. Silpnybė. Kultūrinė drama. Ir kol pats neišdrįs įžengti į tikruosius brūzgynus, tol už jį tai darys kritikai.
Parašykite komentarą