Pasitinkant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį „Vagos“ leidykla išleido žinomo prozininko, dramaturgo ir scenaristo Sauliaus Šaltenio knygą „Akis į akį. Klaipėda 1923“.

Naujausias šio autoriaus kūrinys, iš dalies linksma ir ironiška autobiografija, pasakoja apie Lietuvai ir lietuviams gyvybiškai svarbų Klaipėdos krašto prijungimo politinį ir karinį žygdarbį.

Knyga – išskirtinė ir netradicinė: tai kinematografinė istorija, naujas žanras šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Knyga gimė kaip literatūrinis scenarijus filmui „Klaipėda 1923“, ties kuriuo jau keletą metų darbuojasi kino režisierius Audrius Juzėnas ir jo ištikima kino komanda. Kol filmas laukia žiūrovo, finansavimo ir savo valandos, su skaitytojais dalinamasi nacionalinio prozos meistro sukurta lietuvninko žvalgo ir kontrabandininko Erčiaus Vanago bei gražuolės vokietės Emos meilės istorija.

Pasakojimą praturtina dailininko Jurij Grigorovič lengva ranka sukurti piešiniai, tarsi filmo scenų eskizai, sustiprinantys herojų ir skaitytojo emocijas, grakščiai ir nepretenzingai atkuriantys istorinio uostamiesčio vaizdus. Knyga – skaitančiam: ir proginė, ir grožinė, ir istorinė, išsiskirianti leidybine kokybe, profesionalumu ir estetika.

Gebėjimas kurti atmosferą dviem sakiniais – išskirtinis S. Šaltenio talento bruožas. Aprašymų tekste mažai, jis lakoniškas žodžiui, bet talpus vaizdui. Skaitytoją pagauna pasakojama istorija ir jis kartu su autoriumi keliauja po seną vokišką Klaipėdą, lyg tikrame savo gyvenimo filme. Rašytojas nuoseklus detalėse, įvykiuose, tikslus to meto psichologijai, laikmečio madai. Ir tai nestebina, nes būtent S. Šaltenis 1973 metais sukūrė scenarijų „Herkui Mantui“.

Kaip ir filme „Herkus Mantas“, pasakojimo epicentre – laikui nepavaldi riteriška jauno kario ir žvalgo meilės istorija atšiauriame prūsiško likimo krašte. Kur meilė išgrynina charakterius, varo iš proto, gyvenimo tragizmą paverčia tikra komedija, arba atvirkščiai – likimu.

Kartu tai pasakojimas apie Lietuvos nepriklausomybės siekį įsitvirtinti Baltijos pajūryje po 500 metų. Šiame kūrinyje susipina dvi gaivališkos likimų ir istorinės atminties linijos, viena kitą papildydamos jos stiprina pasakojimo įtaigą dviguba galia. Kinematografinė istorija lyg suspausta spyruoklė, kurios energija išlaisvinama sakinys po sakinio milžiniška jėga. Ši knyga – ne varginantis keliatomis veikalas, veikiau geras smagus pasivaikščiojimas su mylimąja po žvaigždėmis. Kaip vaikystės spalvotas filmas ir pirma meilė. Viskas tikra, nieko svetimo, kaip alsavimas į alsavimą, akis į akį, kaip pirmas prisilietimas ir bučinys. S. Šaltenio filme, kaip ir jo knygoje – tuščių sakinių ir kadrų nėra.

S. Šaltenis – ir poetiškos istorijos mistifikatorius. Knygoje lietuviškam pergalės triumfui – prancūzų prefektūros šturmui – pasitarnauja net kumelė ir valstietiškas lietuvninkų vežimas su kontrabandai dvigubu dugnu. Erčiaus Vanago ir jo kumelės vardu Troja draugystė, tiksliau, dvasinė simbiozė, itin reikšmingas pasakojimo dėmuo, atveriantis liaudies kūrybos ištakas ir vienas gražiausių šioje kinematografinėje istorijoje.

„Mąstau vaizdais, metaforomis, regėjimais, tai gal, galvoju, esu kaip tik tinkamas kinui ir teatrui?” – yra sakęs S. Šaltenis. Lietuvos poetinio kino kūrėjas Arūnas Žebriūnas būtent jį pavadino geriausiu Lietuvos dramaturgu. Ir „Herkaus Manto“ scenarijus, ir kultinė „Riešutų duona“, ir Eimunto Nekrošiaus viso gyvenimo kūryba, neatsiejama nuo Sauliaus Šaltenio „Duokiškio baladžių“, ir pasibaigusi „Kalės vaikais“, pagaliau – libretas miuziklui „Ugnies medžioklė su varovais“ (kartu su Leonidu Jacinevičiumi). Visa tai yra Lietuvos dramaturgijos aukso fondas.

S. Šaltenis ypatingai jautrus Klaipėdos kraštui, jo likimui. Mažojoje Lietuvoje, tik kitoje Nemuno pusėje, jam teko tarnauti sovietinėje kariuomenėje, kur dalinio politrukas aiškino, kad Baltijos pajūris, Klaipėdos karštas yra senos rusų žemės.

„Buvau jaunas ir kvailas, – prisimena rašytojas, – garsiai suabejojęs atkentėjau nubaustas dėl istorinio teisingumo, dėl baltų žemių.“

Vienas iš pagrindinių knygos herojų, beje, turi rašytojo senelio pavardę – Išganaitis. Ir tai nenuostabu: kai 1939-aisiais Vokietija vėl okupavo Klaipėdą, Hitleris kalbėjo iš Klaipėdos teatro balkono, Lietuvos šauliai verkė, o vienas jų naktį rašė savo vadui rašytojo seneliui, kad vyksta į Klaipėdą nušauti Hitlerio arba žūti pats…

Rašytojas ryšį su Klaipėdos „atvadavimo“ istorija nusako labai aiškiai: lietuviai Klaipėdą susigrąžino ginklu. Tačiau knygą apibūdina kaip skausmingą pasakojimą apie meilę. „Nes, kas svarbesnio, – sako S. Šaltenis, – be meilės ir mirties – mus dar galėtų ištikti?“

Knygos leidybą parėmė Limarko laivininkystės kompanija, Kultūros ministerija ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Reklama: naujos knygos