Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2025-10-21 |
Jau ateinantį šeštadienį Nidoje, o kiek vėliau Klaipėdoje bei Vilniuje Šeiko šokio teatras pristatys naujausią šokio spektaklio premjerą „Onos“ – šokio archeologijos kryptį tęsiantį kūrinį, kuriame žiūrovai kviečiami iš arčiau pažvelgti į nutylėtas Lietuvos dvarų moterų istorijas ir jų įtaką mūsų šiandienai. Spektaklyje keturios „Onos“ šokėjos – Ema Senkuvienė, Gintarė Marija Ūsė, Ugnė Kavaliauskaitė ir Marija Ivaškevičiūtė – kuria kūno ir santykių architektūrą – lūžinėjančią, maištaujančią, intymią – renka pranykusių istorijų nuotrupas, grąžina balsų vibracijas ir (at)kuria erdvę čia ir dabar.

K. Meliausko nuotr.
„Kas būtų, jei ta istorija būtų kitokia?“ – šiuo klausimu prasidėjo choreografių Agnijos Šeiko ir Linos Puodžiukaitės – Lanauskienės kelionė.
„Dirbdamos su bendruomenėmis ir gilindamosi į medinių dvarų pasaulį, pamatėme, kiek daug praeities sluoksnių, ypač dvarininkių istorijų liko nutylėta. Norėjosi suteikti balsą toms, kurių balsas nebuvo girdimas, ir per jų patirtis pažvelgti į mūsų postkolonijinės tapatybės formavimąsi. Pati spektaklio istorija labai siejasi su mano asmenine šeimos istorija, kurios likimas keitėsi dėl tremties. Tai tarsi ištrintos praeitys, ištrintos tapatybės, o visgi kas būtų, jei ta istorija būtų kitokia?“, – klausia A. Šeiko.
Jos teigimu, jai, studijavusiai lietuvišką šokį, visada labai daug klausimų kėlė, kodėl lietuviško šokio repertuare yra tiek daug sovietinės tradicijos.
„Buvo kurti darbo šokiai arba ta pati lietuviško šokių kostiumo stilistika remiasi tik kaimo žmonių tradiciniais rūbais, tad man visada kilo klausimas, o kur buvo kitas tautos sluoksnis? Tarsi mes esame praradę kažkokį sluoksnį, apie kurį nutylima, nekalbama. Tik pradėjusios dirbti prie šio spektaklio ir artėjant jo premjerai, suvokiame, kad šis darbas labai tiesiogiai siejasi ir su šiais laikais, dabartine Lietuvos politine situacija“, – dalinasi Agnija.
„Kūnas yra architektūra. Mes esame linijos, mes esame išgaubimai, mes esame skirtingos architektūrinės struktūros. Ir aš visą laiką sakau, kad man šokis yra labai artimas architektūrai. Architektūriniai pastatai, ar urbanistiniai planai nėra tokie judrūs kaip kūnas, jie nuolat keičia poziciją, tai šiuo atveju mes turime tiesiog kūno choreografiją, kuri yra savotiška judanti architektūra. Šiame spektaklyje tai natūraliai ateina iš idėjos, kai mes galvojame apie dvarus ir architektūrą, pastato linijas“, – kalba L. Puodžiukaitė – Lanauskienė.
INFORMACIJA
Spektaklis pratęsia Šeiko šokio teatro darbų KELIAUJANČIOS BAŽNYČIOS, UŽPUSTYTI, INDIGO. DAS SCHLIEMANN PROJECT liniją, kur šiuolaikinis šokis susitinka su istorijos, atminties ir tapatybės klausimais, o žiūrovas įtraukiamas į bendrą erdvę – ribos tarp scenos ir žiūrovų čia praktiškai nelieka.
Spektaklio premjera spalio 25 d. bus rodoma Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“, lapkričio 12 d. – Klaipėdos Pilies muziejuje (Priešpilio g. 2).
Parengta pagal pranešimą spaudai
Parašykite komentarą