Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2025-12-12 |
Jau kurį rytą iš eilės grįžtu į vasaros laiką. Tamsoje šviečia skaitmenys – penkios su kažkiek minučių. Dar anksti baladotis, kai gyveni tarybinių laikų kumetyne, kur naktį per kelis aukštus girdisi kiekvienas kaimynų krustelėjimas, jų skausmo ir meilės atodūsiai.
Tempiu iki šešių. Tuomet namas po truputį atgyja. Vis dažniau nugarma vamzdžiais paleidžiamas vanduo, laiptinėje trinksi varstomos durys. Ir aš jau geidžiu savo pusryčių. Kiek metų, dvidešimt ar trisdešimt, rytais smaguriauju vienu ir tuo pačiu – juoda kava ir sumuštiniu su sūriu, o nenusibosta! Džiaugiuosi, kad seniai nebereikia sukti galvos dėl pusryčių repertuaro, tik žiūrėti, ar šaldytuvas juo visuomet užtaisytas.
Iš šoninio buto kaimynas išeina į darbą. Vardo nežinau, bet, sakyčiau, auksinis, palyginus su tais, kuriuos esu matęs. Naktimis nekoncertuoja. Yda tik viena, ir jos – tfu tfu! – nejaučiu nuo to meto, kai Karbauskis su Veryga (duok, Dieve, jiems sveikatos!) pabandė nubaidyti balkonų rūkalius. Gal ir ne visur jiems pasisekė, bet savo kaimyno nebeužuodžiu. Mačiau jį rūkant kieme. Tikrai, kai labai nori dūmo, negi sunku išeiti į kiemą?
Čiupinėju naujus radiatorius. Mokomės sukinėti šilumą – ar iš vakaro pataikiau į gerą padalą? Amžinus ketaus radiatorius šią vasarą kumetynas nutarė pakeisti reguliuojamais „blėkiniais“. Girdi, sutaupysime. Nežinau, nežinau… Ypač, kai matau už tą avantiūrą man išrašytą keturženklę sąskaitą. Nepritariau, bet ką galėjau padaryti? Nubalsavo… Jie nubalsavo, o mokėti turiu aš! Dar reiktų patikrinti, kaip jų popieriuose užrašytas mano balsas, bet netikrinu.
Matau gatvėje tuos treninguotus verslininkus. Išlipa iš vežimo pikti ir išsižergę parėkauti į telefoną. Norėčiau paklausti: „Ar į Ameriką skambini, kad taip šauki?”, bet neklausiu. Dūlinu pro šalį, uodegą pabrukęs. Ir savo parašo kumetyno balsavime neieškau. Atvažiuos va toks verslininkas ir parodys protokolus: „Na, seni, jobšikmatj, kuo esi nepatenkintas?“
O šią pusryčių dalį turėčiau aprašyti, šviesą išjungęs, kad iš gatvės nesimatytų, kas čia toks ankstyvas elektrą pleškina. Už ją, už tą elektrą ir esu reketuojamas vienos spekuliantų kontoros.
Kai valdžia paskelbė, kad atėjo valdiškos elektros paskutinioji, pasirašiau su jais sutartį. Galvojau, niekur nedingsiu, teks imti jų brangią „nepriklausomą“ elektrą. Netrukus valdžia paskelbė, kad paskutinioji dar neatėjo, tai sutartį paskubėjau nutraukti. Dabar už trumpą pasibuvimą spekuliantų kompanijoje turiu jiems gausiai atsidėkoti. O valdžia tik juokiasi – toks algoritmas! Kaip norėčiau įgelti ir vieniems, ir kitiems! Tačiau sveikiau bus tyliai išpurtyti piniginę, nes, kaip sakydavo Sanča Pansa, ar tu akmeniu dauši į ąsotį, ar ąsočiu į akmenį – vis tiek nukentės ąsotis!
Karbauskio su Veryga (dar kartą jiems sveikatos!) jau valdžioje nėra. Mažai balsų gavo. Ir nieko ten nepatikrinsi, kad ir koks uvėrus būtum. Popieriai tai anoniminiai!
Kadaise senovės Graikijoje piliečiai savo nuomonės neslėpdavo, viešai balsavimo akmenukus mėtydavo. Visi žinojo, kieno juodas, kieno baltas įkrito. Šiais laikais žmonės atsargūs. Tribūnoje už Tėvynę sau marškinius ant krūtinės plėšo, o kai balsuoti reikia – ne, brolyti, aš geriau užuolaidėle prisidengsiu! Tai dabar vadinama pilietine drąsa.
O aš anksčiau manydavau, jog tikras pilietis neturėtų bijoti savo nuomonės. Jeigu jis ją laiko paslėpęs, tai kažkas negerai su tuo piliečiu arba jo valstybe.
Kai numirsiu, gal pasikeis Europa ir lieps visiems kinkų nedrebinti, baigti su tais slaptais balsavimais. Žinoma, bus nejauku iš pradžių, juk mūsų kvailumas ir nedorumas matysis kaip ant delno. Rinkimuose balotiruosies, o tau ištrauks visą istoriją: „Aleksandrai, ką čia šneki, pažiūrėk, kaip tu balsuoji!”. Na, tai bus kitas Aleksandras, ne šio pasakojimo autorius…
Šio autorius jau gailisi užkabinęs valdžią ir Europą. Ne, treninguotieji neatlėks – ne jų biznis. Pasibels tvarkingi ir mandagūs, madingais išaugtiniais kostiumėliais, ir neprašomi parodys pažymėjimą: „Mes žinome, ponas, ką jūs galvojate!“.
Todėl turiu paruošęs maišelį. Jei rytas prašvistų palatoje arba kameroje…
Kažin, šiuos žodžius dar kas nors skaito? Na, kam priklauso, tas skaito. O man laikas baigti pusryčius, kava jau išgerta. Puoduko neplaunu, palieku prie kriauklės. Kitą rytą tereiks jį virš kibiro pakratyti. Ne dėl to, kad sutaupyčiau vandens ar laiko, nors šiek tiek ir dėl to. Daugiau dėl kvapo – kavos tirščiai turėtų nors dalį negerų kvapų sutraukti. Gal bus mano virtuvėlėje šiek tiek gaiviau?
Rašyta 2022 metų lapkritį.
pvz as pencininkas,bet as negyvenu kumetyne kaip tas rytais geriu kava rukydamas balkone,man netrukdo kazkokie verslinykai kieme,ir kaimynai kuriu as net nesu mates,taip uz renovacija brangiai moku bet gyvenu siltai,o tas tur but ziuri per langus seka kas kur atvaziuoja,kas kada kur iseina,ar kas nors neruko balkone.zinau tokiu daug savo bendraamziu kurie del visko verkia tai elektra brangi,tai sviesa sviecia i langus,o paskui tyliai uzsideda beretes ir tipena balsuoti uz tuos kur korumpuoti.seni sedek savo kumetyne ir nebliauk kaip pasake vienas gerai zinomas zmogus,arba busi valkata kaip pasake vienas is seimo
Bronislovai, rūkai balkone? Tai dar nieko, esu turėjęs kaimyną, kuris šlapindavosi balkone.
Pagal Statkevičių,kad lietuviams įdomu tik apie ėdalą, tai suėjo aprašymas apie pusryčius. Įdomus autorius.
Straipsnis paliko labai gerą įspūdį. Autorius puikiai perteikė mintis.
👍Dar ne pensijoje, tai pusryčių išvis neturiu :D. O Verygos (duok Dieve jam sveikatos:D) trūksta Lietuvoje ir eteryje. Pasiilgau ramaus jo tono šiais nuprotėjusiais laikais
Neblogas tekstas, tik kad Veryga vėl valdžioj
Skalsus, su sveika ironija, ne pilkas .. Taip, šiandieninis pensininko (ne kvailo pensininko:) gyvenimas būtent toks