Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
 | 2026-09-27 |
Kartais pavyksta atrasti tai, kas jau buvo žinoma. Senose knygose kartais slepiasi šios dienos tiesos.
Prieš penkiasdešimt metų išėjo vieno amerikiečių futurologo knyga „Ateities šokas“, kurioje jos autorius bandė numatyti, kas vyks ir kaip atrodys visuomenė. Nekartosiu jo minčių, jei kam įdomu, galima tą knygą nesunkiai atrasti. Bet aš ne apie praeitį.
Alvinas Toffleris nurodė, kad naujosios technologijos veiks ne tik vadinamąją infrastruktūrą: gatves, vandentiekį ar miestus, o ir patį žmogų, jo sugebėjimus prisitaikyti. Manoma, kad jis pirmas panaudojo terminą „informacinis šokas“. Ką tai reiškė?
Galima pakartoti, kad žmogus yra biologinis organizmas su esamu sugebėjimu priimti ir apdoroti informaciją. Jam beveik negalima pridėti jutimų nei padidinti smegenų kiekio. Sunkumai gali tapti nepakeliami.
Taigi visa aplinka pasikeitė, o žmogus biologiškai išliko toks pat. Aišku, jis gali bandyti prisitaikyti, bet ilgos evoliucijos metai įtvirtino jo suvokimo ir protavimo galimybes. Taigi, ką turime? Smarkiai besikeitinčią aplinką. Kai kuriose Žemės vietose gamtiškai, kai kuriose šalyse – visuomeniškai arba socialiai. Kol kas klimatus ir plutos drebėjimus atidedu, kalbame apie sudėtingėjantį (visiems) pasaulį.
Kai kurie iš jų buvo nesunkiai nuspėjami. Jie žaloja žmones, nors apie tai žinoma buvo iš anksto. Pirmasis ir akivaizdžiausias yra jutiminis triukšmas: šviesos naktį, neoninės reklamos miestuose, mašinų gausmas ne tik miestuose, bet ir žemės ūkyje, kaimynų keliami garsai didmiesčių namuose, reklamos veik visur, pradedant televizoriais, kinu ar telefonais bei socialiniais tinklais. Todėl ramybę tenka pirkti specialiai: televiziją be reklamų, gyvenimą užmiestyje ir panašiai. Kitas mūsų gyvenimo ypatumas yra naujųjų technologijų radimosi ir kitimo greitis. Čia būtina žiūrėti kiek konkrečiau: skirtingos visuomenės ir amžiaus grupės į tai reaguoja skirtingai, kartais priešingai.
Dabar kiek detaliau. Turiu išskirti bent keturias grupes: mažus vaikus, moksleivius, dirbančiuosius ir senolius. Pradėsiu nuo pačių mažiausių. Kad ir kokio aukšto intelektualaus lygio būtų mamos ir tėčiai, tačiau jiems reikia žinoti, kad mobilus telefonas kaip žaislas gadina vaikų sveikatą per ilgėlesnį jo naudojimą. Nenoriu kartoti banalių tiesų, kad vaikui reikia bendrauti su gyvais padarais – mamomis, močiutėmis ar net šuniukais. Joks aparatas neišmokys jo jausti kitą žmogų, jam padėti ar užjausti, o tai yra bazė visam tolimesniam jo vertybių pasauliui. Stebėtis tuo, kad vaikas yra nejautrus, tokie tėvai neturėtų – jie gi to nemokė: davė telefoną, tu ir žaisk.
Kita grupė yra jaunimas, kuris, deja, neturi ribų ne tik todėl, kad kai kurie taip ir netampa suaugusiais, o politikai, tvarkantys mūsų gyvenimo taisykles, retai pasižymi logika. Pradiniame mokymo ir mokymosi etape kol kas naudojamasi dar viduriniais amžiais susidariusia tvarka ir nuostatomis.
„Kartojimas – mokslų motina“, – tokia nesąmonė dar iki šiol yra populiari. Todėl pagrindu keliama atmintis, o ne mąstymas. Neneigiu, kad atminties reikia visiems, bet protas nuo jos skiriasi. Bandant jau sukauptas žinias sukelti į jauno žmogaus galvą, suprantama, kad ten viskas nebetelpa. Gerai buvo Aristoteliui ar Sokratui, žinojimas tuo laiku buvo gerokai mažesnis pagal apimtį, dabar jis išaugęs šimtais kartų. Todėl ir viskas nebetelpa į vieną mokyklos programą. Čia turim jau pirmą akivaizdų konfliktą – norą, kad žmogus būtų išlavintas ir jo galimybes tokiu tapti po mokymo įstaigos baigimo. Asmenybei perdėti reikalavimai sukelia nuolatinį stresą, kuris neretai tampa nepastovaus charakterio priežastimi ar net sukelia ligas. Pageidautina, kad mokymas atitiktų mokymosi galimybes. Tai nesunku padaryti esant individualiam mokymo būdui, bet beveik neįmanomam masinių poreikių tenkinimui.
Nesigilinsiu perdėm atidžiai į dabarties visuomenės informacinio triukšmo problemas, iš karto pereisiu prie senolių. Jie pateko į labai skaudžią padėtį. Dažno iš jų kognityviniai (pažintiniai) sugebėjimai yra nepakankami naujų technologijų naudojimui, jie beveik nemoka vėl pradėti mokytis. Čia iškilo aibės problemų. Pirmoji, kad tai, kas buvo praeityje, šiuo metu nedirba ir net klaidina. Galiu pakartoti posakį, kad „tai tiesa, nes per televiziją sakė“. Tokia mintis persiduoda ir telefonui, kai skambintojas gali prisistatyti kuo tik nori. O ką jau kalbėti apie socialinius tinklus, kur patiklieji sudaro grupes arba vadinamuosius burbulus. Patiklumas ir nesugebėjimas naudotis naujausiais pasiekimais kelia nerimą ir abejingumą. O tai didina socialinę atskirti ir senolių ligas.
Kaip pastebėjo Alvinas Toffleris knygoje „Ateities šokas“, dabarties informacinės visuomenės žmonės susiduria su dviem pagrindinėmis problemomis: jausminėmis (sensorinėmis) perkrovomis bei pažintinių (kognityvinių) modelių pasikeitimu. Todėl senoliams beveik nepavyksta prisitaikyti, nes tai atima daug laiko, jiems jo lieka vis mažiau, o kitiems ramybės stoka neleidžia atsistatyti (regeneruotis). Todėl auga psichinių ligų skaičius, reikalaujantis papildomų ir nuolatinių visuomenės resursų. Kita gyvenimo modelių pasikeitimų pasekmė yra augantis nusikaltimų prieš vyresnio amžiaus žmones skaičius, kas irgi perima dalį visuomenės išteklių.
Apie tai jau buvo rašyta, tik nelabai pasiruošta šiems dalykams.
Norėdami komentuoti, turite prisijungti.
Parašykite komentarą